Priartėjimas ir Atsitraukimas

I.

Priartėjimas


Ir tai esu aš vaikštąs po poliarinius sodus,
kol virš galvų atitolintoj parabolėj švilpia
prakeiktosios žvaigždės. Man!.. Pirmą kartą
jos esti man, tokios visos ir alsuojančios įtūžiu,
mano klausa nepavargs, tik joms, jeigu jos man.

Ir aš vaikštąs po atitolusius dangaus sodus - kalbančios gėlės,
ir ką kalbą ir ko tik nekalba ir ar tiesa, kad liūdesys ateina nuo daiktų,
užslenka nuo paliktų vidudenio saulėj daiktų,
ir tas pabėgantis šešėlis, atminties draugas!
ar tai kalba kuria kalba gėlės paliktos atminties šešėliuos?

Švilpimas švilpimas ažūras presmengantis su įsitikinimu
sudrėkstančios akys akys akys ar tai dangaus akys
žvelgiančios pro nuleistas blakstienas kaip sutemų mėnuliai?

Beribė migracija tavo sapnų žemynais, augalai ištirpę nuo kaitros,
žvėrys plūstantis šaltinio linkui kurio nėra…
Skurdas ir sumenkęs išgyvenimo šansas,
sutrikus mitybai, pakitęs apetitas.
Mes patraukėme per lygumas, slėnio linkui,

mintyse girdėmi tik balsą, kuris net mūsų sapnuose aidėjo
mąsindamas, kviesdamas priartėti, vylingas ir prižadantis.
Iš paskutinių jėgų, įtempę valią!
Ir mes judame prisilaikydami nakties,

dėsningu oksimoronu mūsų logika ir mūsų mokslas
mums vieniems link užverto horizonto mus veda!
Žygio vaikai, bet vos prieš tris mėnesius

mūsų tėvas išgirdo jam vienam skirtą priartėk jei tikėjimas leidžia.
Ir tą akimirką, tuo laiko momentu, tą minutę
jis atsidėjo knygoms ir užrašams su viltimi išpešti nors kiek naudos iš
‘pasirinkti mažesnį blogį iš dviejų’, tas mūsų būsimas tėvas.
Apsunkęs nuo minties vaikščiojo po apylinkes, spręsdamas ir planuodamas,
planuodamas ir spręsdamas - galvodamas ir išsiilgdamas
vėjui atiduotų burių kurios tą naktį jį nunešė … Jūra! Jūra! Čia nėra jūros -
Dešimtūkstančiu balsu suriko ir žygis buvo tęsiamas,

judėjo tautos iš vieno tavo sapnų regiono į kitą

ir tik man vienam aišku ką kalba atitolusiam sode šešėlių gėlės
kol liūdesys ateina nuo daiktų … manęs linkui, ir tik man …



II.

Atsitraukimas


Ir tai buvau aš klaidžiojąs po šulinių dykumą apribotą vien troškimo,
mane vedė į priekį sausas oras išdeginantis plaučius ir mane vedė
į priekį klausoje istrigus atriedančių ir nusinešančių bangų užmarštis.
Kažkur vidury tokio gyvenimo, gilumoj miško, kurio aidai
atliepia ištiestoms lietimui rankoms, miško tankmėj,
tarp mitomorfinių formų ir atšvaitų ugnies, tenais, ninfos!

Jų atitolstanti garso tėkmė mane masino ir aš tikėjau,
kad tai įvadas į gyvenimo šventę, atsivėręs reikiamu puslapiu
prieš mano sustingusias nuo žvilgsnio akis.

Tai buvo žvilgsnis, įnikęs į įprotį būti
marinamas krištoline sapnų matematika, aš manau,
kad tai iš dalies ir mano kaltė. Bet tai būta žvilgsnio,

kurių įkypas juokas mielame veide išjudina kalnus ir pradangina karalystes
ir argi tokia jėga neverta per dykumas išsidriekiančio širdies spazmo,
argi dangaus krištolas neatspindi mano pasiryžimo jėgai ir galiai,
kaip ilgesingai jis žiūri į klajojančią tautą kuriai trokšta suteikti prieglobstį.
Tu laukei tenais pasislėpusi nuo žmonių akių

tarsi nežinodama kas ateis dėl tavęs,
kokia gėlė pražys šiame šulinių krašte
kur tykus tyvuliuoja troškimas
toje bedugnėje, ir nėra vandens ir nėra netgi rankų

kurios siektų pasisemti delnuose truputį
ir nėra netgi širdies kuri plaktų vidury nakties
iš po žemių. Aš nusileidau į slėnį

ir miškai norėdami mane pasveikinti
iš savo daug ko mačiusių kaktų iššukavo kelis nematytus
prisiminimus Ir aš sustojau nustebęs, vildamasis pamatyti tai
dėl ko mano kelias nusidriekė per žemynus. Aš tikėjaus surasti
tarp medžių, bet tik nuo gėlių atsiritąs juokas,
jaunas ir neužtarnautas ramino mano kaktą
ir iš jo gilumos aš tariausi girdįs tavo
į šakas pavirtusias liaunas rankas, tavo laibą kamieną,
ir vėjas judino švelniai tavo mintis, kurios krito ant žemės
pranašaudamos greitai ateisiantį rudenį ir nors aš negalėjau nuspėti
ar įminti tavo paslapties, tarp tos tranzijentinės lapijos,

tarp prabėgančių šešėlių kuriais prabėgi,
tarp prakeiktų žvaigždžių kurių švilpimas
tik dar viena tavo mįslė -

tegu tenais randasi vaisius, tos ugnies, to laukimo.