Noktiurnas

Kaunas, vėl prisisunkęs pavasario.
Vakaras žaidžia saulėlydžio glėbyje.
Ir vel klaidžioju gatvėmis, ieškodamas
tų granito laiptų lydinčių į požėmį, kur
antikvarai glūdi dulkių apsiauste, kur
likučiai prarastos praeities merdi.

Venecijos žalsvo stiklo trapi taurė.
Trupančios odos aptraukta knyga.
Nublukusio gintaro karoliai. Sidabro žiedas.
O ten, už marmurinio biusto, tavo laiškai,
pilni pažadėtų skrydžių kažkur į Xanadu.

Dar kartą apklausinėju praeivius.
Kur tas miglose paskendęs altorius?
Kur tas labirintas slepiantis tavo širdį?

Bet viskas veltui. Vidurnaktį, lėtais
žingsniais, grįžtu į tuščią Laisvės Alėją.