Miegas

Bus kaip šieno sapnų – atsigulki ant šono.                                                 
Daug ryškių ir lengvų, ir visi jie geri bus.
Bus gražu, daug draugų, tavo mylimas šuo – nuo
kojūgalio jaus, kokios perkarę ribos

tarp tenai viršuje ir čionai ne viršuj, o     
tuo tarpu sau ūžauja ponios ir ponai,           
su kuriais eitum  dirbti darbelių viešųjų,     
ir kadaise išėjusių genijų klonai,

ir nežinomi, nepripažinti, tokie jie
neįmanomai puikūs ir šviesūs, ir orūs,
viską davę ir už tą davimą mokėję,
ir išėję greičiau už danguj meteorus,

ir išėję toliau, karts nuo karto, atgal kai
sugrįžta – užtemsta kulisai ir stringa
žodžiai sunkūs, juodi ir lėti katafalkai
eina kautis už mintį lyg auksą į ringą,

ir tada jūros krantas, jo smėlis klampus toks,
ir klampiau vis, ir kojos į smėlį gilyn vis,
ir žiema štai, bet šilta, tik žvėriškai pusto,
ir žinai vien, kad nuovargis šis begalinis.