Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Sprendžiant iš garso link mūsų artėja kažkas labai sunkaus. Netrukus traškindamas šakas prie mūsų, priropoja kažkoks sutvėrimas ant šešių ilgu juodu kojų. Aukštai virš žemės matosi dvi apvalios išpustos tamsios akis. Po akimirkos kitos, susivokiu kas tai. Baimė pasitraukia. Pasirodo tai medienos surinkimo mašina. Kaimo vyrai vos ja pamato, surinka iš baimės, meta ant žemės savo pagalius ir puola slėptis už medžių. Aš juos suprantu. Jie nėra mate tokiu dalyku ir natūralu kad tokia mašina, priima už gyva padarą. Kartu su vyrais pradedu kvatotis iš jų reakcijos. Mašina pritūpia ant žemės kaip gigantiškas voras. Iš jos nugaros išlenda griebtuvas ir ima krauti į save rastus bei šakas. Mums besijuokiant ir mašinai ramiai besidarbuojant, už medžių besislapstantis kaimo vyrai įgauna drąsos ir prisijungia prie mūsų. Jie suprato kad tai ne pavojingas gyvūnas, o mūsų žingsniuojantis vežimas. Priėję arčiau pradeda ji apžiūrinėti. Medienos rinkimas pasibaigia. Mašina vėl pakila ant savo ilgu kojų. Susikaupiu ir paprašau miško dvasios nurodyti daugiau tokiu medžių. Ta sutinka. Nuvedu visus giliau į giria. Vakarop milžiniškas mūsų ropojantis vežimas jau visiškai užsikrovė mediena ir pritupia kad galėtume susėsti į ji. Sulipame ir susėdame į skirtas tam vietas. Vežimas vėl pakila ant savo juodu kojų ir įjungęs visus savo priekinius šviestuvus pradeda ropoti girios taku į kaimą. Kol taip keliaujame, susisiekiu su girios dvasia ir nuoširdžiai padėkoju už pagalbą. Miško dvasia duoda man ir visai komandai palaiminimą. Įsiklausau į giria. Vėjas nutilo, nešlama lapai, medžiai jau nebešaukia mano vardo ir ramus ruošiasi miegui. Tyliai kažkur tolumoje sučiulba vakariniai paukščiai. Savo kūne jaučiu malonu nuovargi, tačiau mane stebina tai, kad ir kiek buvau gryname ore, valgyti visai nesinorėjo. Kol atropojame iki girios pakraščio, visais sutemsta. Šviesdamas iš savo aukštybių galingais prožektoriais mūsų monstras pasuka į kaimelį. Staiga kaimelyje pasigirsta moterų klyksmai ir vyru šauksmai. Matau kad moteris pradeda blaškytis tarp pastatu. O vyrai griebia į rankas dalgius, šakes, lankus ir grėsmingu buriu patraukia į mūsų puse. Mašinos vairuotojas sustabdo savo monstrą ir nutupdo. Iš jos įšoka kaimo vyrai ir bėga pasitikti saviškiu. Girios monstras (taip ji pavadinau savo mintyse) vėl pakila ant savo kojų ir lėtai jas dėliodamas, ima artėti prie kaimo. Matau kad kaimo vyrai pribėgo prie saviškiu kažką mosikuodami jiems kalba. Tie nuleidę ant žemės savo įnagius, atidžiai jų klausosi. Iš minios atsiskiria kaimo seniūnas, ir nubėga mus pasitikti, tuo parodydamas neeiline savo drąsą. Jam iš paskos pasileidžia ir vaikai. Girios monstras sustoja ir pritupia. Pas vairuotoja įsilipa seniūnas. Girdžiu kad jis pradeda jam aiškinti kur ropoti mūsų monstrui. Vaikai linksmai šūkaudami sulipa pas vyrus ir atsistoja tarp mūsų, dairydamiesi iš savo aukštybių. Suprantu vaikus. Jiems čia tokia atrakcija. Panašiai kaip mums vaikams buvo karuselės. Milžinas lėtai vėl pakila ant savo kojų. Vaikai pradeda džiaugsmingai rėkti ir spiegti. Matosi kad jiems labai linksma. Girios monstras pajuda ir pasuka link kaimo pakraščio, nušviesdamas ji savo akinančia šviesą. Vaikai linksmai rėkia su kiekvienu jo žingsniu. Kol pagaliau nurimsta ir kaip mes mėgaujasi kelione. Jie mane apipila krūvą klausimų. Nes jiems aš jau esu savas, nes ruošiuosi vesti jų giminaites. Pagaliau Girios monstras sustoja ir pritupia.  Vaikai pirmiau už mus pasipila ant žemės ir nulekia pas mamas pasakoti savo nuotykių. Aš su vyrais nulipu ant žemės ir pradedu mankštinti nutirpusias kojas. Tuoj mus apsupa kaimo vyrai. Jie pagarbiai žvelgė į vairuotoją ir savo seniūną kuris įšoko iš jo kabinos. Vairuotojas tuo pačiu ir krovėjas, specialiu gnybtu, pradeda krauti į Gedimino nurodyta vieta rastus ir šakas. Po valandos  užauga kalnas rastu ir sausu medžio šakų. Baigęs krauti, girios monstro vairuotojas mostelėja ranka kaimiečiams kad atsitrauktu ir pakelia savo mašina ant juodu kojų. Pakilęs aukštin kaip milžiniškas voras ropoja atgal į girią. Nors kaimo žmonės ir patyrė nemaža šoką, bet greitai atsigauna ir pradeda džiūgauti sužinoję, kad visos sausos šakos skirtos jiems. Prie manęs prieina dvynukės su savo tėvais. Pakartoju pasisveikinimo ritualą. Busimi uošviai tai priima visai ramiai. Matyti jau girdėjo iš Sarasvates tėvu apie mano apsilankymą.
- Gal gerbiamas, Intalas sutiktu pagerbti ir mūsų namus? - sudėję delnus laiveliu, pagarbiai pasiteirauja Jarmados ir Jamunos tėvai.
Paprašau mintimis Gedimino leidimo. Tas trumpai pamąstęs, o gal pasitaręs su Višmamitra, sutinka mane išleisti, juo labiau kad jis man darbo jau neturi. Tik juokais pasiūlo per ilgai neištvirkauti, nes su kitais vyrais mane čia lauks. Pasidžiaugiu kad mūsų nebylaus dialogo negirdi merginos. Nes neaišku ką jos būtų apie mane pagalvojusios.
- Man bus garbė jus aplankyti gerbiami Jarmados ir Jamunos tėvai - sudedu delnus ir truputi nusilenkęs atsakau jiems.
Jų šeimos galvą, plačiu rankos mostu parodo kad sekčiau paskui juos. Netrukus mes prieiname jų namelį. Staiga prisimenu, kad Sarasvates kieme palikau dovanu vežimą.
- Ar galiu - Kreipiuosi į merginos tėvą, sudėjęs delnus laiveliu - Kai kur čia trumpam nubėgti ir atsivežti tai ką palikau jums?
Indu šeimą palinguoja galvomis. Tokia savotiška kalba, indai sako ir taip ir ne. Ši karta jie pasakė - taip.
Kadangi jau žinau kelia į Sarasvati namus, tai greitai ten nubėgu pasiimti vežimą. Man iš paskos bėga ir penki kaimo vaikai. Du iš jų berniukai. Pribėgu Sarasvates namus. Ta išeina į kiemą ir pagirdo mane šaltu vandenių. Nors gerti ir nesinorėjo, bet ir nuliūdinti Sarasvates irgi nesinori. Pažvelgiu į audeklu dengta vežimą ir ten ant viršaus pamatau, gulinčia nedidelė kartoninė dėžutė su užrašu „ skanumynai vaikams“.
„Vis dėl to kokie rūpestingi tie, kurie aprūpino mane tomis dovanomis. „ Pagalvoju ir mintyse su dėkingumu nusilenkiu Višvamitrai. Jis pasirodo mano sąmonėje, nusišypsoja ir atsakydamas į mano nusilenkimą nusilenkia man atgal.
- Kiekvienas tiek teisingas, tiek klaidingas veiksmas - Prabyla jis - Turi savo pasekmes. Nuo dabar kai tave pripažino kaimelio gyventojai, jau nebereikia tau atsiklausti mūsų leidimo, kad aplankyti savo sužadėtines. Nuo šiol elkis savo nuožiūra.
Jis dar karta man nusilenkia ir išnykstą. Sarasvati stovi šalia manęs ir kantriai laukia kol pabaigsiu gerti vandeni. Padėkoju jai ir pasakau kad turiu aplankyti dvynukes. Ta supratingai linkteli ir palinki sėkmingos kelionės. Paprašau vaiku kad parodytu man kelia kur gyvena Jamuna ir Jarmada. Vaikai džiaugsmingai sutinka. Šūkaudami ir rodydami man kelia, padeda man traukti vežimą. Jiems vežimo traukimas su manimi kaip suprantu, yra daugiau pramoga nei pagalba. Netrukus pasiekiame reikiamus namus. Sustoju jo kieme ir prieinu prie vežimo. Paimu iš jo  dėžute skirta vaikams ir atidarau ja. Ten guli penki, dviejų spalvų popieriniai paketėliai. Tris rožiniai ir du žydri. Pirma apdalinu berniukus. Jie nekantriausi. Gavę savo dovanas jie klausiamai žiūri į mane. Tada apdalinu mergaites. Matau kad vaikai kaip sustingę laukia nurodymo.
- Tai jums skanumynai. Valgykite – Nusišypsojęs paaiškinu jiems.
Vaikai lik burtu lazdele mostelėjus, atgyja ir linksmai šūkaudami nubėga į kaimo gilumą ištirpdami tamsoje. Šypsodamas žvilgsniu palydžiu vaikus. Vėl pasilenkiu prie vežimo ir iš jo pasiimu dvi likusias pintines. Svoris jo majo!! Pasisuku eiti link namo durų ir susiduriu su tarpduri stovinčiomis dvynukių žvilgsniais. Jos plačiai ir geraširdiškai šypsosi man. Už merginu nugarų stovi jų tėvai kuriu veiduose irgi žydi geraširdiškos šypsenos. Išsišiepiu ir aš. Prieinu arčiau. Jie įsileidžia mane į vidų ir uždaro iš paskos duris. Nužvelgiu viduje esantis interjerą. Jis toks pats minimalistinis kaip ir pas Sarasvati. Tik šalia jų lovos stovi nedidelis stalas, ant kurio guli samosai. Įteikiu šeimininkams dvi pintines su vaišėmis. Tie pasimeta. Indams yra neįprasta gauti iš svečio dovanų. Pasiūlo man atsisėsti į garbinga vietą, kuria nurodo šeimos galva. Nesvyruodamas priimu pasiūlymą. Merginos pradeda mus aptarnauti nešdamos maistą iš lauke esančios virtuvėlės. Pagaliau ir jos atsisėda prie visu. Kol valgome, ant manęs pilasi krūvos klausimu. Manęs klausinėja apie tai ką moku ir žinau. Kas man patinka, o kas ne, ar labai pavargau girioje. Iš kur žinau kuriuos medžius galima kirsti, o kuriu ne. Papasakoju jiems savo pokalbi su girios dvasia ir kaip ji mus vedė savo takais. Man pasakojant, vienu metu išgirstu keistus garsus lauke. Tarsi pravažiuotu karavanas tylių mašinų. Nustembu. Tačiau toliau pasakoju tai kas juos domina. Matau, kad merginu tėvai irgi atkreipė dėmėsi į tą garsą, bet iš mandagumo, neina pasižiūrėti kas ten. Šeimininkas pasiteirauja, ar senai girdžiu medžių balsus. O kai išgirsta, kad su gamta bendrauju nuo vaikystės, tik susižvalgo su savo žmona. Merginos tiesiog gerte geria mano kiekvieną žodi. Matau kad joms tai svarbu. Kartas nuo karto susižvalgo tarpusavi savo šviesiai violetinėmis akimis ir vėl jas įsmeigia jas į mane. Skęsdamas jų violetiniu akių žvilgsniuose, jaučiuosi tarsi bučiau apsuptas ametisto kristalu. Ant kiek skaidriai violetiniai jų žvilgsniai. Jaučiu kad pats laikas atsisveikinti su visais.
- Esu dėkingas už jūsų vaišes ir širdies šilumą - Padėkoju savo naujai busimai šeimai, sudėdamas delnus laivelių - Todėl gerbdamas jūsų poilsio laiką, leiskite man jus trumpam palikti, kad jus galėtumėte pailsėti, o aš pasiruoščiau rytojaus dienos darbams.
Pasakęs tai pakilu ant kojų. Indu šeima irgi atsistoja. Vėl atsisveikinu su šeimininkais taip kaip pradžioje pasisveikinau. Jie nutraukia ritualą ir tiesiog paprastai mane apkabina. Merginos nesvyruodamos ne sekunde paseka savo tėvu pavyzdžiu. Išeinu iš tu namu kur buvau taip šiltai sutiktas. Prieinu prie vežimėlio ir paėmęs ji už ienų nutempiu ten  kur manęs laukia vyrai.
Einu į sutarta vieta ir nustebęs matau, kaip tolumoje atsirado apšviesta aukšta žalia siena. Prieinu arčiau. Pasirodo ta siena iš tokios pat tinklinės medžiagos kaip ir upėje yra mūsų ištiesta. Tik dešimt kartu tankesnė. Todėl ir atrodo iš toli kaip aukšta tanki žalia siena. Pažvelgiu kiaurai ja ir apstulbstu. Visa teritorija apšviesta ryškiais šviestuvai ir gana didžiulė. Beveik kaip ketvirtadalis kaimo. Viduje matau stovinčius pora žaliu administraciniu konteinerių, ketvertas skirtingu spalvų, išlankstomi namai, kuriuose dega šviesa. Tokius namus transformerius esu matęs tik per internetą. Juos paprastai į reikiama vietą atveža galingi vilkikai. Kaip pastebiu, tie vilkikai ir čia stovi šalia paskutinio namo vienas šalia kito. Šalia jų stovi ir kitokios technikos. Kai kuriu net ne esu matęs. Staiga dešiniame viršutiniame regėjimo lauke pasirodo Gedimino atvaizdas kuris moja man ranką. Paskutiniu metu pas mane taip susiliejo vidiniai vaizdiniai su išoriniu kas susidarė savotiška simbioze visa to. Dabar jau galiu vienu metu būti realybėje ir tuo pačiu matyti ir bendrauti virtualiame pasaulyje su kitais. Panašiai kaip naudotis išmaniais telefonais per mesendžeri ar panašia programa. Tik čia visos funkcijos kur kas tobulesnės nei žmonių pasaulyje. Todėl visiškai ramiai mintimis nuspaudžiu Gedimino ikonėlę. Gediminas pasirodo regėjimo lauke ir linkteli man galvą.
- Gana greitai Gintarai įgudai naudotis virtualiomis paslaugomis - pagyria jis mane. – Paprašyk kad Saliamonas atgabentu čia tavo kompiuterį. Nes tai tavo daiktas ir ji mums atgabenti jis sutinka tik tada jeigu tu jo paprašysi. O juo gali naudotis tik tu. Ten yra, jeigu prisimeni, mūsų sukurti busimi tavo namo brėžiniai.
- Žinoma. Perduosiu jam, jeigu nemiega. - Linkteliu mintimis. – O pakrovėja jam čia turite?
Iš tiesu jau nelabai ir besirūpinu kad gali išsikrauti mano nešiojamas kompiuteris. Nes patirtis šitame pasaulyje, parodė kad apie viska yra pagalvota.
- Nesirūpinkite dėl to. – Nusišypsoja Gediminas. - Siūlau ne trypčioti už tvoros, o pereiti vartus ir susipažinti su vyrais su kuriais statysite savo didelės šeimos namus. Vartų apsauginis jus praleis. Jis automatiškai susieks su jūsų globėju.
- Gera mintis. – Pritardamas linkteliu jam ir pasuku palei tvorą. Netrukus prieinu ir minėtus vartus. Sakyčiau gana keisti vartai. Oras juose švyti kažkokia vaivorykštine šviesa. Gal čia jėgos barjeras? Tik deja, atsakymo į savo vidini klausimą negavau. Priartėju prie tos vietos ir šviesa akimirksniu tarsi dingsta. Atsargiai praeinu vartų zoną ir atsigręžiu atgal. Vėl ten pat švyti tokia šviesa. Gūžteliu pečiais ir
įžengiu į viena iš tu transformeriniu namu. Matau kad vidaus interjeras gana labai paprastas. Žalsvos sienos ir pilkos grindis. Neryški šviesa eina iš sienų kampu. Palei sienas stovi kažkas panašaus gultus. Net nesuprantu iš ko jie padaryti. Virš gultu lentynos nukrautos įvairiais daiktais. Apvaikštau visa namą. Pastate penki kambariai. Kiekviename iš jų randu tris gultus. Kai kuriuose jau guli darbininkai su visais drabužiais. Kiti dar vaikštinėja pirmyn atgal tarsi kažko ieškotu. Man į akis krenta dar viena detalė: tai kad čia visi darbininkai su apyrankėmis. Reiškia, galiu su jais bendrauti begarse kalba. Ta ir padarau.
- Sveiki. - Ramiai kreipiuosi mintimis į čia šurmuliuojančius žmones. – Ar galiu paprašyti jūsų truputėli dėmesio. Noriu su jumis susipažinti iš arčiau. Juo labiau kad būtent jus statysite mano namą, dėl ko jums esu labai dėkingas.
Statybininkai išgirsta. Pasigirsta batu trepsėjimas ir netrukus kambarį kur esu susirenka darbininkai. Matau čia ne mažiau kaip dvidešimt stipriu vyru. Jauniausias atrodo kaip dvidešimties metu, o vyriausias trisdešimties. Visi apsirenge mėlinais darbiniais kombinezonais. Kokius nešioja statybininkai. Kiek esu pats pastebėjęs, neskaitant Višvamitros dauguma gyventoju, žmonės su apyrankėmis neatrodo daugiau trisdešimt metu. Kai kurie turi užsiauginę vešlias barzdas. Šitie darbininkai nebuvo išimtis. Dauguma turi ne tik vešlias barzdas, bet ir ilgus plaukus. Kurie siekė net liemenį. Man pasidarė smalsu dėl to.
- Vyrai. - kreipiausi į juos - Ačiu kad radote man laiko ir kai žiūriu į jus, matau turite dideles vienodas vyriškas barzdas ir ilgus plaukus. Ir kaip dabar man jus visus įsidėmėti?
Keletą akimirkų vyrai tyli, paskui kažkas prunkšteli, kažkas tyliai susijuokia ir po truputi pasigirsta garsus ir darnus vyriškas kvatojimas. Arčiausiai manęs stovintis vyras paploja man per petį. Mano regėjimo lauke pasirodo visu vyru ikonėles. Aš jas vienu minties judesiu paspaudžių. Mano regėjime pasirodo virtualus jų atvaizdai. Ir kaip reikėjo tikėtis, kiekvienas skirtingas ir individualus. Net apsirengę kitaip nei dabar stovi prieš mane.
- O tu linksmu plaučiu vyrukas - Taria tas kuris mane paplojo per petį. - Nesuk sau galvos, bandydamas įsidėmėti kiekviena iš mūsų. Tau užtenka tik panorėti su kuo nori bendrauti ir iš karto tas vyras gaus užklausimą į tavo virtualu pasaulį. Todėl mes ir nesukame galvos, kas kaip atrodo, o bendraujame iš to kaip prisimename ta žmogų. Juo labiau, kad mums nereikia vienas kitam daug aiškinti ko norime. Mūsų norai ir mintis gali materializuotis vaizdais ar reikšmėmis. Viršutiniame pasaulyje, iš kur mes atėjome tai buvo laikoma telepatiją, o čia yra elementarus bendravimas.
- Na šita aš jau susigaudžiau, daugiau ar mažiau. Tačiau kad taip galima perduoti vaizdinius - man naujiena. Būsiu atsargesnis. – Jau senai esu suvaldęs mintis, o kaip suvaldyti nereikiamus vaizdinius, man tai dar sudėtinga. Nes pas mane labai laki fantazija.
- Gali nepergyventi, kad tavo atsitiktiniai vaizdiniai mus pasieks - nuramino mane kitas vyras. – Jeigu jie nėra skirti konkrečiam žmogui, jie juos ir nepasieks.
Dėkingas jam nusišypsoju.
- O kokius jus darbus dirbate? – Pasiteirauju to  vyro.
- Mes visi čia operatoriai – Sako su atlaidžia šypsena tas.
Linkteliu galva ir nusprendžiau išsikviesti mintimis Gediminą. Po keliu akimirkų Gediminas pasirodė virtualiame pavidale.
- Gali man paaiškinti kaip dirba operatoriai. - Kreipiuosi į ji.
Tas nustebęs kilsteli antakius.
- Mes užkrauname reikiamus duomenis į jų portatyvinius darbinius kompiuterius. Paskui jie stebi ir reguliuoja kad procesas vyktu teisingai. O ką vyrai nepaaiškino?
- Aišku. Aš jų dar to neklausiau. Ačiu už atsakymą.
- Nėra už ką. Jeigu turi klausimu, klausk tuos vyrus, su kuriais dabar bendrauji. Jie tau į viska atsakys.
Linkteli man ir išnyksta iš pokalbio lango. Pažvelgiu į susirinkusius vyrus, kurie kantriai laukia, kol baigsiu kalbėtis su Gediminu.
- Tai ko dabar dar turime laukti? - Pasiteirauju visu.
- Kol išauš rytas. Tada pradėsime pirmus pamatavimus ir darbus. Atsako man vyras paplojęs man per petį. -  Nes šiuo metu kaimas miega. Todėl turime laukti ir netriukšmauti.
- Aišku. – linkteliu jam – Ačiu už suteikta man dėmėsi, buvo malonu su jumis susipažinti. Todėl siūlau užsiimti tuo kuo iki šiol užsiėmėte.
- Mes taip ir padarysime. - Nusišypso vienas iš vyru. – Jeigu reikės pagalbos – kreipkitės.
Dėkingai linkteliu jam. Vyrai vienas paskui kita atsijungia nuo mano virtualaus pasaulio ir išsivaikšto po kambarius. Susirandu ir aš laisva gultą. Atsigulu ant jo. Labai patogu. Toks jausmas kad gultas pats prisitaiko prie tavo formų. Jaučiu kad labai pasiilgau savo Žavingosios. Susikaupiu ir užsimerkęs  visa esybe neriu ten kur ji. Tarsi aplink mane esantis pasaulis pasitraukia. Atsirandu visai nepažįstamoje vietovėje, kuri man primena sluoksniuota iš įvairiu erdviu pyragą. Nesustoju jame. Juos skiriu tarsi vandenis greitaeigis kateris. Veržiuosi iš nuojautos, kur gali būti maniškė. Liko paskutinis sluoksnis. Ateina suvokimas kad už jo man toliau neverta lysti. Nes galiu visiškai išnykti kaip asmenybė. Tada neriu į kažkur į šoną. Kuri laiką nieko nematau. Akys dengia nepakeliamas švytėjimas. Po truputi apsiprantu prie švytėjimo. Vidinės akis pradeda pastebėti šiokį toki vaizdą. Pagaliau jau aiškiai viska aplink save matau. Man nuo vaizdo užima kvapą. Pasijaučiu tarsi būčiau viename iš savo sapnu kur per langus patenku į nežemiškus pasaulius.  Mane supa neįprastos architektūros miestas. Skaidrus pastatai kaip vijos šauna į dangų ir po truputi sukasi aplink savo ašį. Juose matosi iš lėto slankiojantis šviečiantis taškeliai. Vienas taškelis staigiai išneria iš pastato ir nušvinta akinančiai, visomis vaivorykštės spalvomis. Trumpam stabteli kažkur aukštai begalinėje erdvėje. Po keliu akimirkų pajuda iš vietos ir pradeda lėkti į mane milžinišku greičiu. Jo didis po truputi tiesiog akyse auga. Tai stebėdamas, kažkodėl visai nejaučiu baimės. Kaip tik mane pripildo begalinis lengvumas ir laimės jausmas. Panašu jausmą, man teko išgyventi kai dar neturėjau ne tik kūno bet ir asmenybės. Kada buvau tik esybė. Bet tai buvo prieš tiek daug, jau nugyventu skirtingu gyvenimų, kad net neprisimenu prieš kiek laiko tai įvyko. Tik atsimenu gerai ta jausmą ir kaip įgavau viska, kol tapau tokia būtybe, kuri vadinamą - žmogumi. Netrukus tas akinantis vaivorykštinis šviesos rutulys prilekia prie manęs ir palengva materializuojasi į mano Žavingąja. Ta kažkaip moteriškai pliaukšteli rankom ir nusijuokia.
- Ir kaip tau pavyko čia atsidurti mano meile? - Ji švytinčiomis iš laimės akimis žvelgia į mane. Ši karta jos akys šviečia taip, kaip neseniai švietė jos kūnas.
- Neturiu supratimo - nusijuokiu gėrėdamasis ja - Tiesiog mano meilė tau, mane čia atvedė
- Tai labai stipri tavo meilė, jeigu tave atnešė į mano gimtąją civilizaciją. – Žavingoji nusistebi.
Kelias akimirkas mes šypsomės vienas kitam. Man taip gera, kad net neturiu žodžiu kaip nusakyti ta jausmą.
- Tai ar su savo tėvais supažindinsi? - Pajuokauju. - Ar man taip ir stovėti lauke?
- Kita karta. - Juokais pažada – Tik sek paskui mane.
Ji išnyksta man iš akių. Labai panoriu atsidurti ten kur yra dabar ji. Bet pasaulis mano akyse sudreba ir mane įsuka tarsi į koki tamsu verpetą. Aplink viskas pajuoduoja. Pajuntu turintis kūną. Tokį grubu ir problematiška. Dingsta visai tie jausmai, kuriuos išgyvenau Žavingosios gimtoje civilizacijoje. Po tokiu išgyvenimu dabartinė realybė tampa labai nemiela. Pajaučiu kaip depresinė būsena, savo kaulėtais pirštais stveria man už krūtinės. Aš ryžtingai mosteliu jai tais prisiminimais kuriuos neseniai išgyvenau. Ta pajuodėlė pasitraukia. Išneriu iš tamsaus verpeto ir atsiduriu prie man jau pažįstamos jūros su dvivietėmis sūpuoklėmis. Ant jų jau sėdi manoji ir parodo ranka kad prisėsčiau šalia. Taip ir padarau. Klesteliu šalia jos. Paspaudžiu mintimis Om simboli. Vėl pajuntu vėjo atnešama jūros ir pušų dvelksmą ir kvapą manosios kvepalų. Virš galvos šviečia begaliniai žvaigždynai. Matosi kaip iš už horizonto, išneria švytintis paukščiu takas. Žavingoji padeda galvute man ant peties. Mano šnerves pajaučia ir jos kūno nepakartojamai malonu kvapą.
- Tiesiog neįtikėtina kad ten sugebėjai atsidurti - prabyla ji - Ir tuo pačiu labai blogai. Tu labai rizikavai.
- Kuo rizikavau - nustembu- Juk man ten buvo taip gera, kad net negalėčiau tau nupasakoti.
- Rizikavai todėl, kad tau per anksti ten būti. Jeigu būtum ten paspaudes Om ženklą, kad mane apkabinti, per akimirka tavo sąmonė ir tas kūnas neatlaikytu ten esančiu super aukštu vibracijų ir išsiskaidytų į molekules.
Nors man dabar labai gera su ja, bet suvokęs tai ką ji man pasakė, per kūną nueina pagaugai. Eilini karta gaunu suvokti, ant tiek mus skiria asmenybių evoliucija.
- Įdomu. Jeigu mus skiria toks evoliucinis skirtumas, tai kodėl jūsų rasė prasideda su mumis? – Paklausiu jos.
Žavingoji suklusta. Atsistojo ir pasisuka į mane.
- Greičiau sugrįžk į fizinį pasaulį. Ten labai reikia tavo dėmesio. - ji atrodo susirūpinusi ir tarsi net neišgirdusi mano klausimo išnyksta.
Greitai išneriu iš virtualaus pasaulio. Prie manęs palinkęs stovi susirūpinęs Vytautas. Mano akis sumirksi bandydamos apsiprasti su šviesa.
- Kas nutiko Vytautai.
- Turime bėda. – Susirūpinęs taria Vytautas - O bėda viena nevaikšto.
2021-02-06 00:19
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-05 07:18
Keliautojas
Lapalių vanage ačiu už kritiką. Atsižvelgsiu. Tik man iškilo vienas klausimas: Kodėl man niekas taip ir neparašė, kad žmones, kurie gyvena kaimuose, vadinti kaimiečiais - yra vidinės kultūros trukumas? Aš pats tik ši ryta atkreipiau į tai dėmesį. Mano pastebėjimas: Lapalių vanage, ne atidžiai skaitai. Kad klaidas matai šaunuolis. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-02-08 16:17
Lapalių Vanagas
Tekste trūksta gyvybės. Ir vėlgi jausmas, kad parašyta greitosiomis tam, kad parašyti. Jei nori mokytis rašyti turėtum atsižvelgti į skaitytojų komentarus ir susitelkti į kokybę, o ne į kasdieninį skyrelių publikavimą siekiant kuo greičiau pasidalinti savo kūryba. Pradėk nuo gramatikos taisymo. Maloniau skaitosi kai skyryba ir gramatika tvarkinga. Su kiekviena klaida nyksta ir noras skaityti toliau :)

Skaitant atrodo, kad tai faktų kratinys. Penktame sakiny parašei, kad "baimė pasitraukia" nuo pagrindinio personažo, nors nei prieš tai dalyje, nei anksčiau neperteikei tekste, kad personažas išvydęs "šešiakojus" jautė baimę. Tai jis bijojo? O kaip aš turėjau suprasti, kad jis bijojo jei po keliu akimirkų jis jau juokiasi kartu su vyrais iš kitų reakcijos? Kaimo vyrai pabėga į miškus išsigandę ir toks jausmas, kad vos spėję pasiekti mišką jie iškart apsisuka ir vėl grįžta į darbo vietą, tarsi atmestinai suprogramuoti robotukai, "Sistemos klaida, reikia grįžti" Šešiakojų atėjimas į kaimą truputį nuvylė, jokių emocijų nesukėlė. Viskas atrodo vyksta per daug greitai, nespėji susigaudyti kur čia kas, o jau veiksmas keičiasi. Viena akimirką laksto vaikai aplink, kitą jis jau su ilgaplaukiais statybininkais aptarinėja statybos reikalus, o štai netrukus Žavingoji padėjusi galvą jam ant peties. Trūksta išplėtojimo.

Pasėdėk ilgiau prie teksto, tikrai gali ir geriau. Tiesiog įdėk daugiau pastangų. Tai nereiškia, kad kitas skyrelis turės būti nepriekaištingas. Ne, po truputį viskas vyksta. Jeigu jau kitoje dalyje sudėtum kablelius prieš "kad" tai jau būtų šioks toks progresas.
Dėl nosinių. Jei nežinai kaip žodis rašosi gali tiesiog įvesti tą žodį į google paiešką. Roma nebuvo pastatyta per diena, bet kas diena dedant po plytą anksčiau ar vėliau pasimatys rezultatas. Sėkmės tobulėjant :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą