Sėdėti savo vyno rūsyje,
stikle taurės matyti laiko juostą...
trumpo metražo... tarsi ją
gyventi teks dar. O kas abejos – tą
įtikinsi taure iš dešinėj
kampe įkalinto šešioliktųjų Porto.
Istorijas apauga lašiniai.
O vyną – žodžiai iš istorijų eskorto.
Viršun iš rūsio laiptai statesni.
Šiek tiek. Bet juk lipi į planą
rytojaus. Jis kol kas pusny
kitų planų, tačiau plevena
virš jo šviesa... tokia nepaprastai grakšti.
Kažkur matyta... kur? Tuojau ją
pavyks tau prisiminti. Ir todėl grįžti
žemyn laipteliais dar pataurint kraują.