XI dalis Pasitarimas dėl ateities

Krėsle užsimerkusi sėdi Gita. „Turbūt miega. Net mano pasirodymas jos nepažadina. Įdomu ką ji čia pamiršo? Rodos aš jau ne esu jos priežiūroje, taip kaip buvo kai tik čia atvykau. „ Galvoje prabėga mintis kaip išgąsdintos pelės. Kad jos nepažadinti tyliai užeinu į persirengimo kambarį. Taip mintyse pavadinau ta dali kur kaba visi mano drabužiai. Kadangi bus oficialus susitikimas, reiškia ir rengtis reikia oficialiai. Pasirenku juoda klasikini kostiumą. Tyliai apsirengiu juo. Ant manęs guli kaip nulietas. Užsidedu juodus, lakiruotos odos batelius. Stengdamas kuo tyliau išeinu iš kambario ir pažvelgiu į Gitos puse. Susiduriu su jos įdėmiu žvilgsnių.
- Apsisuk. – Paliepia ji.
Nustebęs lėtai apsisuku.
- Bus gerai – Gita linkteli galva. – O dabar einame į susitikimo vieta.
Mane nustebina toks jos elgęsis, bet nusprendžiu nieko neklausinėti. Mus pasiveja Saliamonas apsirengęs baltu fraku. Nužvelgia mūsų porele, klausiamai kilsteli viena antaki, linkteli galva ir eina toliau šalia manęs. Netrukus įžengiame į susirinkimo vietą. Čia jau sukinėjasi grupė vyru tai pat apsirengę su baltais kostiumais kaip Saliamonas. Matau kad jie sustatinėja stalus ratu ir daro kitus paruošimus. Apsidairau kuo padėti. Gita nueina prie kitu moterų. Matau kad ne visur dar suneštos kėdės prie stalu. Pasuku prie laisvu kėdžių ir jas sunešioju ten kur reikia. Netrukus, susirinkimo salė pavirsta į konferencijos salę. Pradeda rinktis ir kiti žmonės. Pastebiu kad atėjo net iš kaimo vyrai, bei moteris. Tie apsirengę pagal savo tautos tradicijas. Moteris su sariais. Vyrai su tradiciniais rūbais - tai lungi, dhoti, kurta, šervani ir pižama. Lungi taip pat žinomas kaip sarongas tėra paprastas medžiagos gabalas. Jis dažniausiai apsukamas aplink juosmenį, užsukamas per kelius, užkišamas taip, kad lungi ilgis siektų tik kelius. Kartais lungi galas per kelius neužsukamas ir paleidžiamas laisvai kabėti, medžiaga dengia visas kojas ir parodo pagarbą. Atleisti lungi privaloma šventyklose. Šis rūbas - labai patogus karštame ir drėgname klimate. Pamate mane su juodu kostiumu, įsistebeilija kaip į koki pasaulio keistenybe. Tai štai, kodėl Saliamonas kilstelėjo antaki, įvertindamas mano apsirengimą. Nejaugi mano apsirengimas, nelabai atitiko susirinkimo esme? Pagavau jo žvilgsni mesta į mane. Kaltai skėstelėjau rankas. Jis šyptelėjo ir palingavo galvą. Pajutau galinga ranka ant peties. Atsigręžiu. Iš savo aukštybių, į mane žvelgia tas milžinas ir valiūkiškai šypsojosi. Ranka parodo kur atsisėsti. Taip ir padarau. Susėda ir kiti. Matau kad visu veidai susikaupę, pilni rimties bei ramybės. Matosi kad jie rimtai žiūri į tai, kas vyks. Žvelgdamas į jų veidus, dar labiau susikaupiu. Atėjo ir Sita. Akimis susiradusi mane, atsisėdo šalia ir uždėjo savo ranka ant manosios. Mudu susižvalgėme. Nusišypsojome vienas kitam. Žmonės pradėjo sėstis prie stalu. Stalu centre atsisėdo Višmamitra ir kaimelio seniūnas su atėjusiais su jais vyrais. Dar kuri laiką buvo nedidelis šurmulys tarp kaimo moterų, bet seniūnas, atsistojo, iškėlė ranka ir šurmulys nutilo. Jis nužvelgė moteris tiriamu žvilgsnių, jos pagavusios jo žvilgsnį iš karto nustojo šurmuliuoti ir tyliai susėdo. Peržvelgiau susirinkusius. Mano paskaičiavimais, valgomajame susirinko apie trisdešimt žmonių.
Višvamitra atsistojo. Atsistojo ir Sita. Supratau kad ji vertėjaus.
- Dėkoju visiems kurie atvyko dėl vieno svarbaus klausimo. - Jis nusilenkė visiems. Pasigirdo plojimai. Pabaigęs nusilenkimą prabilo garsiu balsu.
- Kaip daugumą žinote, tarp mūsų bendruomenių įvyks garbingas susijungimas. Pas mus yra jaunikis, - Jis pažvelgė į mano puse. Aš išraudau - Kuriam reikia visu mūsų pagalbos, sukurti vieta, naujai sąjungai. Kitaip tariant numatomas Indu tautos pagausėjimas. Anot jaunikio net iki dešimties žmonių... Aš manau kad daugiau.
Užverčiu tylomis akis ir truputi papurtau galvą. Na jis ir duoda... Dievaži įdomu, iki kokio skaičiaus jam užteks, jeigu pradėjo nuo daugiau nei dešimties?
Kažkas salėje, iš mūsų bendruomenės prunkšteli. Matyt ji pasiekė mano mintis. Višvamitra pašnairuoja į mane, šypteli į ūsą ir toliau tęsė savo kalbą.
- Gali būti kad ir daugiau nei dešimt. Laikas parodys. – Jis jau atvirai šypsojosi, žvelgdamas į mane raudona kaip buroką.
Kai tik tai išvertė Sita, salėje pasigirdo juokas. Visi pradėjo juoktis ir šnairuoti į mano puse. Nusprendžiu prikasti savo mintis, kaip prikandamas liežuvis.
- Todėl turime nuspręsti visi - Tęsia savo minti Višvamitra, kai nutyla juokas. - Ar statysime viena dideli namą, ar tris mažesnius?
Po tu jo žodžių užvira ginčas tarp vyru ir moterų. Vyrai siūlo statyti viena bendra namą, taip sutaupomos medžiagos ir erdvė. Moteris priešingai. Kad kiekviena jaunoji, turėtu savo namą kur vestu savo buitį kaip ji nori. Aš sėdžiu ir klausiausi. Kol manęs nieko neklausia - aš tyliu. Net mintis prikandau. Tai tapo gana man paprasta. Tiesiog prisijungiu prie Žavingosios plano ir jos erdvėje, kartu su ja stebime kas vyksta ir tarpusavi komentuojame. Matom kad abiejuose pasiūlytuose variantuose, tiek pliusu tiek ir minusu. Todėl tarpusavi suradę kompromisą nutilome ir tylomis stebėjome debatus.
Višmamitra atsistoja ir iškėlia ranką. Ginčai nurimsta. Visi nutyla.
- Kaip supratau, iš jaunikio tylėjimo, jis turi savo sprendimo variantą. Išklausome ir jo. Nes jam teks ten gyventi. - jis pažvelgia į mano puse.
Susižvalgau su savąją ir atsijungiu iš mūsų kanalo. Atsistoju. Visu žvilgsniai nukrypsta į mane.
- Taip. Aš radau kompromisą tarp viso to, ką jus čia išsakėte. Atsižvelgiau ne tik į tai, kiek galiu turėti vaikų, tai pat ir kiek bus iš to anūkų.
Salėje pasigirdo juokas ir plojimai.
- Kadangi, didžiąją dali laiko, namuose praleis pačios moteris, kurios viena kita pažysta nuo vaikystės, ir kaip pastebėjau, viena kita palaiko. Nemanau, kad dabar jas reikėtu atskirti sienomis, kaip asmenybes, kurios nesugeba surasti tarpusavi kompromiso.
Vyrai sulinksėjo galvomis, o moteris susimasto.
- Be to - šypteliu - Jos turės ir viena bendra galvos skausmą, - Baksteliu pirštu į save. - Tai yra mane.
Moterų pusėje pasigirdo juokas.
- Todėl kad įveikti bendra jų rūpesti, joms reikės ir bendru moterišku pajėgų. Dabar jau juokėsi visi. Nusišypsoju ir aš.
- Todėl siūlau - Tęsiu minti, kai nutyla juokas - Pastatyti tris namus, kurie bus sujungti po vienu stogu.
Iš veidu suprantu, kad jie nelabai suprato apie ką aš kalbų.
- Tai tris namai, kurie sujungti bendru koridoriumi, vedantis į papildomas patalpas. Tokias kaip mažyliu priežiūros patalpos ir bendra maisto sandėlis. Prie tu pastatu komplekso, ateiti butu įmanoma prijungti papildomus pastatus, kuriose gyventu mūsų atžalų šeimos. Toks mano pasiūlymas. Suprantu kad tai nemenkos statybos, kur bus panaudota nemažai medžiagų. Tačiau visus suspausti keliose kambariuose, ar išblaškyti kaip svetimus, tai ne sprendimas vertas mūsų visų pagarbos. - baigęs atsisėdau
Salėje tapo tylu. Kiekvienas apmasto mano žodžius.
- Pakeliame rankas kas prieštarauja -  Kreipėsi į visus Višmamitra.
Niekas rankas nepakėlė.
- O kas pritaria?
Po truputi pakilo visu rankos.
- Nuspręsta. - paskelbia Višmamitra - Tegul kaimo seniūnas išrenka vieta, o mūsų bendruomenė pastatys ten ta namu kompleksą. Ačiu visiems už dėmėsi ir dalyvavimą ir iki sekančio susitikimo. Statybininkų vadovus, prašau pasilikti.
Žmonės pradeda skirstytis, tarpusavi aptardami to projekto detales. Vyrai kartu su manimi išnešioja į savo vietas kėdes. Po kiek laiko, salėje liko tik Višvamitra, vyras milžinas su keliais vyrais ir kaimo seniūnas su pora savo meistru. Jau ruošiausi išeiti, kaip mane sustabdo Višvamitra.
- Gintarai pasilik. Kiek žinau tu nusimanai architektūroje. Ir jau esi pastatęs ne vieną namą.
Nustebau. Iš kur jis ta žino? Aišku aš moku vidaus apdaila ir kitus darbus, bet namus stačiau tik žaidime, iš įvairių medžiagų. Todėl sugrįžau prie stalo ir atsisėdau prie kitu. Kai salėje liekame tik mes aštuoniese, mūsų vadovas pasisuko į meistrus iš kaimo.
- Ar jus galėsite mums pateikti medienos? Jums ja padės išrinkti mūsų druidas Intalas. Rodos taip ji vadinate?
Pasimetu. Nuo kada tapau druidu? Juk neturiu ilgos barzdos kai pas Višvamitra
Mūsų vyrai sukikena į barzdas.
- Na jeigu garbingas Intalas mums padės - Tie pasimetė pasižiūrėjo į kitus, nesuprasdami ko tie kikena - Tada mes mielai pagelbėsime. O kiek jos reikės?
- Ne daug. Tik grindims, baldams ir interjerui.
- Jeigu tik tiek - Tie su palengvėjimo atsiduso. - Tada mes sutinkame. O iš ko darysite sienas, galima sužinoti?
Višvamitra pažvelgė į mane.
- Aš senai galvojau apie nuosava namą - nusišypsojau - gal jums pasirodys keista, bet apmąstęs visus variantus, priėjau išvados, kad pastatas bus iš molio sumaišytu su šienu. O stogas, jeigu pavyks gauti - iš sudžiovintu meldu. Stiebu ar šiaudu. Tokį stogą jau esu dėjęs tad galėsiu pridėti prie to savo ranką.
Vyrai nustebę susižvalgo.
- Kodėl gerbiamas Intlas, pasirinko tokia neįprasta medžiaga? - susidomi kaimo meistrai.
- Todėl kad toks namas kvėpuoja, jame nesikaupia pelėsis, kuris žaloja organizmą. Tai pat skaitoma, kad toks namas, yra kaip gyvas, nes jame yra sukuriamas geras mikroklimatas. Todėl jame yra jauku gyventi. - paaiškinu. – Bet aišku, kadangi namą man statysite jus kaip dovaną, o dovanotam arkliui į dantis nežiūrima.
- O kas yra arklys? – Nustebęs pasiteirauja vienas kaimo vyras.
- Paskui papasakosiu. – Atsako jam Višvamitra.
- Kaip supratome, tai namas kuris yra geras gyventi moterims ir vaikams. - Linkteli vienas iš kaimo vyrų.
Jam atsakydamas linktelėjau.
- O kokius langus pageidausite - pasidomi mūsų meistrai.
- Bučiau labai dėkingas, jeigu langai butu nedūžtančio stiklo, kokius jau čia mačiau ir nuo žemės iki lubų. Kad daugiau kambariai gautu natūralios šviesos.
- Bet per juos gali įsiveržti Hukho- sunerimsta kaimo vyrai.
- Neįsiverš. – Nusijuokiu - Garantuoju savo galva. Nes aš rimtai užsiėmiau tuo klausimų.
- Jūs įsitikinęs? - Suabejoja vienas iš jų.
- Šimtu procentu. Mūsų meistrai yra nuostabus. - Užtikrinu juos ir pažvelgiu į mūsiškius. Nenorėjau dar atskleisti susitarimo su anuo pasaulio būtybėmis, kuriuos gyventojai vadina Huko. Nes neaišku kokia būtu jų reakcija.
Mūsų vyrai tylomis linkteli galvomis ir nusišypsoja. Kaip suprantu jie jau informuoti apie esama padėti su tais Huko.
- Tai ką perduoti jūsų būsimoms žmonom? - pasiteirauja seniūnas iki šiol tylėjęs.
- Kadangi aš busimas jų vyras, tai pageidaučiau pats su jomis susitikti ir pasikalbėti. Jeigu abejojate mano garbingumų, gali pokalbyje dalyvauti ir kita moteris ar jus pats.
Seniūnas nusišypsojo.
- Net negali būti kalbos, kad jūs galite negarbingai pasielgti su tomis merginomis. Mes jau matėme kaip jus elgiatės ir girdėjome jūsų nuomone apie vyro ir moters santykius. Juo labiau, kad pokalbiai ir taip tarp jūsų vyksta visiems matant ir girdint. Todėl mes sutinkame kad toliau taip bendrautumėte.
- Tebūnie kaip jūs sakote. – Linkteliu pritardamas jam galvą - Rytoj kaip visada ateisiu į jūsų kaimą susitikti su nuotakomis.
- Gerai. - linktelėjo seniūnas - rytoj ryte jus iki nuotaku, palydės mūsų patikimi vyrai.
- Ačiu - nusilenkiu jam.
Viena problema mažiau. Nes nežinau kur gyvena tos merginos. Tik nujaučiu, kad kažkas yra ne pasakyta iki galo...
Seniūnas man nusilenkia ir pakila nuo stalo. Pakila ir kaimo vyrai. Jie nusilenkia mūsiškiams ir pasuka link išėjimo. Mūsų vyrai linkteli jiems atgal irgi pakila eiti. Liekame tik mudu su Višvamitra. Tas uždeda ranka man ant peties, nusišypsoja drąsinančia šypsena ir palieka mane viena. Išeinu ir aš į lauką įkvėpti gryno oro. Neskubėdamas patraukiu link miško. Pastebiu kad, mano takelis jau šviečia šviesiai geltona spalvą, tarsi viena iš vaivorykštės spalvų. Trakšteli miške šakelė. Pasuku į ta puse galva. Pamatau kaip iš tamsos išnyra du tamsus siluetai. Į mane žvelgia dvi raudonai degančios keturios akis. Ši karta neišsigąstų. Nes žinojau su kuo turiu reikalą.
- Balas? - pasiunčiau klausiamą minti tamsiems siluetams.
- Ne. - Iš karto mano sąmonė pagauna aiškia svetima minti. - Mes ne Balas. Mes pažystame Bala. Mums patikėta jūs saugoti nuo kitu mūsų gentainių.
- Dėkoju - nusilenkiu jiems.
Pasigirsta žingsniai už nugaros. Atsigręžiu. Link manęs, apšviestas žydra šviesa, skuba Vytautas. Jis suraukęs antakius žvelgia į naktinius svečius. Nustebau. Negi jis dar nežino kokie pas mus santykiai? Todėl skuba mane gelbėti. Suvokiu, jeigu neįsikišiu, įvyks konfliktas.
- Vytautai - šūkteliu jam - Tai savi. Jie mano naktiniai saugotojai.
- Ką tu čia kalbi?! - Pasipiktina tas. - Kas tau tokia ne sąmone pasakė?
- Jie. - ramiai atsakau. – Jeigu netyki, pasikalbėk su Višvamitra ir jais.
Tas nepatikliai į mane pasižiūri ir kokias penkias minutes tyli. Kaip supratau, virtualiame plane kalbasi su Višvamitra ir mano saugotojais. Pabaigęs virtualu bendravimą, atsidusta ir nustebęs pakraipo galvą.
- Nors ko čia stebėtis - susimąstęs taria. - Atsižvelgus kas apie tave jau žinomą, tai natūralu kad jau turi asmens sargybinius. Ir net iš kito pasaulio. Tik nosies neužversk - Pagarsina man pirštų.
- Ar aš idiotas kad taip elgčiausi? - Nustembu - Tik idiotai nosį užverčia, save sureikšmindami, taip uždarydami sau patys kitus galimus kelius, pasirinkimus ir galimas dovanas.
- Nesupratau. Tu čia apie ką? - Nustebo tas.
- Tiek to nesuk galvos. - Mostelėju jam ranka - Einu į mišką pabendrauti su gamtą.
- Reikalas prispyrė? - Tas pasišaipo - Ar namuose neturi tualeto?
Nusijuokiu.
- Eik palazdavok arklį. Jo galvą didesne. – Pasakau ir pasisukęs einu į mišką, šviečiančiu takeliu. Mane nulydi du siluetai su raudonomis akimis.