Akis

Mėlynas fonas. Akis lėtai atsimerkė. Kiek laiko buvo tamsoje galėjo tik spėti. Paskutinį kartą regėjo Naujų Metų šventimo šurmulį, fejerverkus, petardų pliūpsnius ir dūžtančius tuščius butelius. Tuštybė. Po to ilgam atsijungė, krito į komą, užsimerkė. Galėjo būti praėjęs koks mėnuo arba daugiau, vis dar buvo žiema, visur balta, bet sniego nedaug, medžių šakos nesviro, tik buvo lengvai apšerkšnijusios. Žemė daug kur atsidenginėjo ir kaišiojo į baltą paviršių tai nudžiūvusius žolių kuokštus, tai juodus arimų punktyrus.

Lengvai šalo. Tai buvo justi iš garų, besiveržiančių iš žmonių burnų, kurie stoviniavo autobuso stotelėje. Juos ryškiai apšvietė šalia ant stulpo įtaisytas šviestuvas. Iš kelių vaikų su kuprinėmis buvo galima spėti laiką, jie vyko į pamokas, vadinasi apie pusė aštuonių, o kadangi tokiu metu dar neprašvitę, tai bus nevėliau vasario.

Ką gi, koma truko mėnesį arba kiek ilgiau. Laikas labai negailestingas, jis velkasi nepateisnamai lėtai, ypač kai turi jo apsčiai. Iš tikrųjų būti komoje, tai yra, užsimerkus, daug smagiau, gali įjungti vaizduotę ir sukti ištisą filmą apie gyvenimą, dar ką nors, gali vaizduotis kad ir pasaulio pabaigą, su visais veikėjais, kokius tik pavyks susigalvoti, bet akis jaučia, ne dėlto atsimerkė šį kartą. Kažkas miršta.

Geltonas fonas. Kristijonas jautė žvilgsnį kiekvieną savo esybės sekundę. Jis negalėjo paaiškinti, iš kur tas jausmas, negalėjo su niekuo apie tai pasikalbėti, netgi su mama, ji būtų nutempusi jį pas gydytoją, o tuo labiau su tėvu, tas išvis pasakytų, kad tu perdaug laiko praleidi prie kompiuterio, bet iš tiesų, kompiuteris čia buvo ne prie ko ir gydytojai vargu ar kaip nors paaiškintų tai, kas dėjosi su Kristijonu. Jam buvo dvylika, tai yra dabar jam dvylika, jis negali kalbėti būtuoju laiku, jis dar nemiręs. Aš gyvas, norėjosi sušukti, bet aplink stovėjo daugiau žmonių, kurie laukė autobuso. Stovi ir laukia, pasitaisau. Aš stoviu ir laukiu, jie stovi ir laukia, mes visi stovime ir laukiame. Dabar geriau, dabar aš bent pataikau į esmę. Taigi, ką noriu pasakyti? Ach taip, jaučiuosi stebimas. Ne, aišku, ne šitų žmonių, nors ir jie žvilgčioja, gal aš nenormalus arba darau kažką keisto? Iš tiesų, sunku prisipažinti, bet jaučiu žvilgsnį iš viršaus. Iš kosmoso. Suprantu, kad tai nesąmonė, kad taip nebūna, bet aš taip jaučiu.

Kristijonas žvelgia į tamsų dangų. Ten nieko nėra. Nieko tokio, ką būtų galima įžvelgti. Kelios žvaigždės. Debesys. Tuo metu atvažiuoja autobusas.

Mėlynas fonas. Keistas vaikas. Ko jis žiūri į mane? Ar jis mane mato? Nesąmonė. Turbūt skaičiuoja žvaigždes. Kvailas užsiėmimas. Iš tikrųjų galėčiau pasakyti labai tikslų skaičių. Aišku, jis varijuoja, bet ne taip greitai. Kažkur mano atmintinėje yra įrašyta, bet man to nereikia, tai ir nesuku dėl to sau, vos nepasakiau smegenų. Iš tiesų nežinau, ar jas turiu. Greičiausiai ne, nebent kažkur giliai už tinklainės galėtų būti kokia niša informacijai sandėliuoti. Nežinau. Niekada tuo nesidomėjau. Man patinka tiesiog spoksoti, sekti gyvenimą, stebėti judėjimą, augimą, pasikeitimus, mirtį, gimimą ir vėl viskas iš pradžių.
Įsėdo į autobusą. Gatvės šį rytą slidžios. Bus daug avarijų. Mirtys, išėjimai, ašaros, pasikeitimai, laisvos vietos, labas, aš naujas mokinys, naujas darbuotojas, naujas personažas, priimkite mane į gyvenimą, pažadu, nemirsiu. Gal vėl užsimerkti?

Akis liko dar kurį laiką žvali. Sparčiai brėško, gatvėse ėmė formuotis spūstys.

Rožinis fonas

(Intarpas labai išprususiam skaitytojui, kuriam tiesiog nors mirk reikalingi aprašymai, personažų biografijos, visokie lyriniai nukrypimai, paaiškinimai, išaiškinimai, analizės, išvados, pagrįsti ir argumentuoti logiškai ir nelogiškai veiksmai bei atoveiksmiai, o taip pat dialogai. Visi kiti, kurie įpratę prie tipinės rašykinės prozos šį intarpą gali praleisti, tai ne jiems.

Kosmose buvo labai gražu, puiki gamta, viskas buvo žalia, nuspalvinta įvairiaspalvėmis ryškiomis spalvomis. Tarkim, žalioje pievoje ganėsi romios avys, jos buvo spalvotos, tik neturėjo žalios, raudonos, mėlynos, rudos, geltonos, rožinės ir morkvinės spalvos, jos buvo arba juodos, arba baltos. Kalneliai ir pievos prisodrintos lauko margaspalvių gėlių. Tinka visos aukščiau išvardintos spalvos. Paukšteliai ir žvėreliai, miškai ir parkai, išsikišimai ir uolos, užutekiai ir įlankos, aukštumos ir žemumos, lygumos ir platumos, žodžiu, kosmose buvo gražu.

Taip pat buvo šeši personažai. Bet jie neturėjo autoriaus. Jie ieškojo autoriaus, tik, deja, nesėkmingai. Niekas nenorėjo jų prisiimti, visi buvo užsiėmę. Kiti gal tiesiog paprasčiausiai tingėjo arba buvo abejingi. Žinot, kaip būna. Todėl personažų aprašyti nebuvo kam ir jie liko neaprašyti. Tai juos labai slėgė. Jie nežinojo, kas jie tokie ir ką turi daryti. Todėl protesto ženklan nusprendė nusižudyti, maždaug – jei mūsų niekam nereikia, tai eikit jūs velniop. Taip ir padarė. Pirmas pasikorė, antras nusišovė, trečias išgėrė nuodų, ketvirtas nušoko nuo dangoraičio, penktas palindo po traukiniu, šeštas, pala, ką gi padarė šeštas? Ach taip, jis pasiliko gyventi, nugyveno gražų amželį, paskui pats pasimirė, jis teigė, kad mirė sava mirtimi, ta prasme, suprask, savo noru išėjo iš gyvenimo.

Tai dar ne viskas. Jie dialogizuodavosi. Karts nuo karto iki savo numirimo jie rengdavo tokius dialogų vakarus ir ten kalbėdavo maždaug taip:

Na, kas pradės, - pirmas.
O ką aš, ko visi staiga žiūri į mane? – antras.
Todėl, kad tu antras, todėl į tave ir žiūrim, - trečias.
Eikit jūs...
Tik nesikeik, - ketvirtas.
Tai apie ką kalbėsim? - klausė penktas.
O ko tu visada tyli? - pirmas paklausė šešto.
Aš laukiu savo eilės, juk aš šeštas, ar ne?
Logiška, - pritarė antras.

Ir taip toliau. Tokių dialogų galima prirašyti aibes, jei labai išprusęs skaitytojas jų pageidaus.

Intarpo pabaiga.

P. s. Iš tiesų, tai jo visai čia nereikia, ne apie tai daina. Jis gavosi toks ne prie ko, kaip prielipa, pridėtinis, pritemptas, nenatūralus, iškrentantis iš konteksto, dirbtinis, sintetinis, sutrauktinis, išmestinis, išspjautinis, bereikalinis ir panašiai, bet ką darysi – duoklė konjuktūrai.)

Pilkas fonas. Autobusas prikimštas žmonių. Nors visi turi laikytis distancijos, bet niekas jos nesilaiko. Na ir po velnių, galvoja vairuotojas. Jis saugus, atitvertas stikline siena. Be to, prieš savaitę baigė sirgti. Dabar jaučiasi įgavęs imunitetą. Automobiliai prieš jį vos slenka. Šviesoforas. Raudonas. Visi laukia.

Mėlynas fonas. Akis stebi. Raudonas. Autobusas penktas iki šviesoforo. Ar spės?

Pilkas fonas. Tik užsidegs žalia, ir lėkite, žąsinai, mintyse ragina vairuotojas.

Geltonas fonas. Dabar manęs nemato. Aš jo nejaučiu. Vadinasi tas žvilgsnis tikrai iš kosmoso. Per stogą neįžvelgia. Gal pažiūrėti pro langą, mąsto Kristijonas. O kam? Juk jei mūsų akys susitiks, jis nuo manęs neatstos. Kas jis?

Pilkas fonas. Žalias. Na, važiuok, kerėpla.

Mėlynas fonas. Autobusas vos spėjo prasmukti pro geltoną. Na ir kas? Dabar jis ant tilto. Stovi. Kamštis. Koks skirtumas kur stovėti?

Pilkas fonas. Aišku, galėjau palaukti. Koks skirtumas, kur stovėti, bet iš tikrųjų šiek tiek vis tiek pasistūmiau į priekį.

Mėlynas fonas. Kosmosas begalinis. Ten daug akių. Tokių pačių, o gal ir kitokių. Iš kur man žinoti. Visos kaupia informaciją. Visos kažką stebi. Užsirašinėja. Įsimena. Kam to reika? Kas stovi už viso šito? Kodėl aš negaliu tiesiog užsimerkti. Kristi į komą. Iki vasaros. Bent iki pavasario. Tik palauksiu, kol jis nuvažiuos į mokyklą. Aš žinau, jis mane jaučia. Keistas vaikas.

Geltonas fonas. Kristijonas keistai susvyravo ir pasistengė tuoj pat atsitiesti, kol kas nors nepamatė, kad su juo kažkas darosi. Dar pagalvos, kad aš kažkoks epileptikas, kritinėju nei iš šio nei to. Antras smūgis buvo ryškesnis ir sukliko visi, buvę autobuse žmonės.

Pilkas fonas. Kas per nesąmonė, vairo stiprintuvas? Ne, mes krentame. Kur telefonas? Vairuotojas paspaudė durų mygtukus ir žmonės dar nepasiekę vandens atlaisvino dalį autobuso erdvės. Šalimais krito ir kitos lengvos mašinos, tilto konstrukcijos, pėstieji.

Mėlynas fonas. Va, čia tai reginys, gerai, kad pakilau iš komos.

Geltonas fonas. Kristijonas paniro į šaltą vandenį ir nusimetęs kuprinę išnėrė kaip galima toliau nuo tos vietos, kur įkrito. Jautė visas kūno dalis, tik buvo nežmoniškai šalta. Ir garsas. Triukšmas. Riksmas. Vientisas ir kurtinantis. Kojos pasiekė dugną. Pakėlė galvą į dangų.

Dabar aš jį matau.

Mėlynas fonas. Jis iš tiesų mane mato. Bet kaip? To negali būti.