Anglys

Atidengiam sielą, parodom žaizdas,
Nuplėšę šašus tik gilinam randus..
Žalojam mes kūną, skandinam mintis,
Užkasę meilę juodomis anglimis.

Tik mylintį glebį pajutę šalia,
Sudrąskom grandinę ir kylame ten.
Aukštai kur Dangus, kur tikėjimas mūs,
Palikę vargus vėl kuriam planus.

Įdarbintas protas paklūsta aklai,
Jis vergas širdies te bus amžinai.
Nurimti nei vienas negalim tada,
Net jei į bedugnę mes krisim dar kart.