Epizodas 4

Aš net nežinau kiek laiko jau stoviu čia išlipusi į krantą, bet man savotiškai patinka tas nutirpusių padų pojūtis tikintis tavęs...
Atsisuku į tiltą, o jo ten kaip visai nebuvę, tik trapuma tyvuliuojanti vandens paviršiuje su neišmatuojamais praeity išdylančiais toliais...
Jaučiu tik žolę, švelniai kutenančią kojų tarpupirščius visai kitaip nei prisimenu vaikystėje. Aš daug kartų atsargiai atkeliu pėdą ir vėl lėtai nuleidžiu, kad pavyktų suvokti tą naują kitokį ryšį su žeme ir išbandyti savo keisto svorio būvį. Ir ta savotiška nepažinta ramybė, sklindanti rūku, skandinančiu visus praeities jaudulius ir ateities vizijas, viskas čia ir dabar ir ramu... lyg tik tiek ir tebūtų sukurta. O visai čia pat manęs tas oras... keistai minkšto tirštumo, viliojantis kabinti jį saujomis ir leisti per pirštus kaip mergelės pirmosios komunijos nuometą pavėjui, kurį ką tik pajaučiau švelniai praslydusi pro mano kaklą...
Žinai iš ko atpažinau, kad tai tu?
Iš vis dar drėgnų marškinių prisilietimo prie mano nuogos nugaros ir to kvapo, kurį atnešdavo dulksna nuo manęs siekiančių tavo plaukų, kol abejonėse stovėjai ant savo tilto...
Mes taip ir stovim... tikėjime, kad čia ir dabar yra mūsų laikas, matuojamas išdžiuvusių tavo marškinių plėmais, kuriuos skubina tik mano įkaitusi oda... Todėl tu beveik manęs nelieti... tik audiniu, gebančiu mainais į prisilietimą sugerti mano jaudulio rasą... O aš laikausi neatsisukusi į tave, nes tik vienas krustelėjimas taps laiko rodykle, skaičiuojančia pirmus mūsų žingsnius, einančius savais keliais.....