Epizodas 3

Tais momentais miglai prasisklaidžius, kai regėdavau tave, bandydavau įsivaizduoti, kaip tu iš tikro atrodai... Matai, miglos drėgmė, siejanti mus, viską linkusi šiek tiek iškraipyti: ištęsti, išlenkti apskritai, aplamai, abstrakčiai... Ilgai žiūrint tavo plaukai rodosi pradeda tarsi siekti manęs, pagavę vėjo gūsį, ... rankos taip neviltingai nutįsusios, kad susilieja į vos matomą balkšvą tavo maršką, kojos taip juokingai ištęstos, lyg būtų tilto pastoliai ir mane aplanko gąsdinanti mintis, kad tu tyčia nenori judėti... O juk gali būti taip, kad tai vienintelis tau stabilus dalykas žiūrint į mane ir neleidžiantis svyruoti iliuzijose? O juk gali būti taip, kad mūsų mintys vengia to paties klausimo-jei tu pirmiau rasi krantą, ar ateisi pasitikti manęs? ..
Ir kaip aš tave atpažinsiu? Iš žingsnių garso, kurio niekada negirdėjau, iš akių gėlos, kurioje neskendau ar iš kvapo, kurį man atnešdavo migla tavo plaukais manęs siekiančiais-nuo odos... ar nuo ką tik nudažytų tavo tilto turėklų?... kvapo vandens, kuris lieka nuplovus išdorotus vyšnių kauliukus, ir to keisto vos juntamo aitrumo, prakandus kauliuko riešutą, juodo šokolado pavidale, vieninteliame, kurį mėgau vaikystėje „Rūtos“ taip ir vadinamame-vyšnių kauliukai...
Ir tam, kad įtikintum, jog gana čia nebyliai mindžikuoti, ant mano lūpų paliksi tą keistai rūgščią sakų lipčiaus žymę, saugojusio riešutą vyšnios kauliuko viduje....