Epizodas 2

Man daug kartų teko grįžti atgal... Pradžioj nesupratau kodėl. Nes man atrodė, kad vos perpratus tilto konstrukciją galiu drąsiau varyti į priekį. Ir kuo labiau skubėjau, tuo labiau migla aptraukdavo tiltą ir aš susipainiodavau pusėse ir tik jai prasisklaidžius išvysdavau jau matytas parklupimo žymes... Ir vėl neviltis apimdavo mano akis, kol kartą pamačiau kaip ašarų, krentančių į vandenį, rūgštis graužia seno praeities tilto likusius pastolius... Ir kol jie ten yra, mirties upės skaidrumui gręsia drumsta... Ir tada supratau.... - idėja grįžti atgal į krantą, kurio galimai net nebėra, nebesirodo tokia baisi, kaip nuslįsti nuo tilto ir būti nuneštai pilnos drumstų praeities šešėlių srovės į nebūtį, kur tik kraujuojančios blauzdos priekaištingai vaidintų gyvybės šmėklą ...
Tada aš pradėjau rinkti ašaras, visokias-iš širdies gėlos, suakmenėjusias iš inkstų, iš tulžies pagiežos, iš kaulų smegenų, net iš prakaito vogiau, kad tik jų nepristigtų, kad tik ištirptų praeitis ir nebesiremčiau ja kely, kurio dar nepažįstu....