Pavojinga svajoti

Atsikeliu nuo kėdės ir pasirąžau. Visai penktas taškas paskaudo nuo sėdėjimo ir akimis reikia duoti pailsėti nuo nešiojamo kompiuterio ekrano. Ranka užverčiu monitorių ir dar karta pasirąžau. Nusprendžiu nueiti į virtuve pasidaryti kavos. Kažkoks judėsis už lango mane priverčia atsigręžti į ji. Pasuku galva į ta puse ir netenku žado. Už lango matau visai ne įprasta man peizažą, o velniai žino ką. Ten stovi neįprastos architektūros miestas. Skaidrus pastatai tarsi kaip vijos šauna į dangų ir po truputi sukasi aplink savo ašį. Juose matosi kaip iš lėto slankioja šviečiantis taškeliai. Staiga vienas taškelis greitai išneria iš pastato nušvisdamas akinančiai, visomis vaivorykštės spalvomis. Trumpam stabteli kažkur aukštai begalinėje erdvėje. Po keliu akimirkų pajuda iš vietos ir pradeda lėkti į mane milžinišku greičiu. Jo didis po truputi tiesiog akyse augte auga. Tai stebėdamas, kažkodėl visai nejaučiu baimės. Man atrodo kad esu apsaugotas nuo bet ko, būdamas savo kambarį. Kaip tik mane pripildo begalinis lengvumas ir net laimės pojūtis. Kažkada panašu jausmą man teko išgyventi, kai dar neturėjau ne tik kūno bet ir asmenybės. Tada buvau tik esybė. Bet tai buvo prieš tiek daug, jau nugyventu skirtingu gyvenimų, kad net neprisimenu prieš kiek laiko tai įvyko. Tik gerai atsimenu ta jausmą ir kaip įgavau viska, kol tapau tokia būtybe, kuri vadinamą - žmogumi. Netrukus akinantis vaivorykštinis šviesos rutulys prilekia visai prie manęs ir palengva materializuojasi į mano svajonių moterį. Net nepajuntu kaip pradarau langa. Į kambarį padvelkia gaivus oras be jokiu kvapų. Sakyčiau kad jis net sterilus. Svajonių moteris pliaukšteli rankom ir nusijuokia, linguodama galvą.
- Ir kaip tau pavyko čia atsidurti mano meile? - Ji švytinčiomis iš laimės akimis žvelgia į mane. Akys šviečia taip, kaip neseniai švietė jos kūnas.
- Neturiu supratimo - Nusijuokiu gėrėdamasis ja. Mane nudžiugina jos žodžiai kad ji mane vadina savo meile. – Tiesiog svajojau apie tave ir mano svajonė išsipildė.
- Tai labai stiprios tavo svajonių mintis, jeigu tave atnešė į mano gimtąją civilizaciją. – moteris nusijuokia.
Kelias akimirkas mes šypsomės vienas kitam. Man taip gera kad ji čia, net jei ir už lango stovi, kad net neturiu žodžiu kaip nusakyti.
- Tai ar su savo tėvais supažindinsi? - Pajuokauju. - Ar man taip ir stovėti lauke?
- Kita karta. – Juokais ji pažada – Tik sek paskui mane. –  Pamoja man ranka.
Nieko nelaukdamas įšoku pro langa. Galva iš karto apsvaigsta ir smilkiniuose ima ūžti. Prieinu arčiau jos ir paimu už rankos. Nuo prisilietimo, mane tarsi žaibas pakerta ir jaučiu kaip krentu ant stiklinio paviršiaus. Paskutini karta ką pamatau, tai pasilenkusia ties manimi svajonių moterį ir jos švelnius žodžius:
- Dabar tu mano amžiams... 
    Buto langas užsitrenkia tarsi nuo stipraus vėjo ir kito pasaulio vaizdas jame išnyksta. Už stiklo, lauke, vėl matosi senasis pasaulis...