Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Prisėdu ant laukiamojo suoliuko darbo biržos koridoriuje. Koridorius niekuo nesiskiria nuo kitų tokio tipo įstaigų koridorių. Palei žalsvas sienas šalia durų, driekiasi paprasti kieti suolai, ant jų sėdi įvairaus amžiaus ir lyties žmonės. Girdisi negarsus šnabždesys. Pastebiu, kad daugelis kažkodėl šnairuoja į mano pusę su užuojauta. Neskubėdamas nuo gretimo suoliuko pakyla sunkiai nusakomo amžiaus vyras ir atsisėda šalia manęs. Nekreipiu į tai dėmesio. Maža kam ir kur reikia atsisėsti. Kadangi nemėgstu vėluoti, tai į susitikimą su konsultante, atėjau anksčiau nei reikėjo. Išsitraukiu savo skilusią planšetę ir atsidarau YouTube. Man patinka techninės naujovės. Pradedu naršyti, ieškodamas tai, ko dar nemačiau. Netikėtai pajuntu, kad kažkas mane labai atidžiai stebi. Pakeliu galvą ir pažvelgiu į tą pusę. Akimirksniu susiduriu su nepažįstamojo akimis.
- Kokio darbo ieškai, vaikine? - kreipiasi į mane, to žvilgsnio savininkas. Keistas sakyčiau jo balso tembras. Nuskambėjo taip - tarsi manes vienu metu paklaustu du balsai. Pagaunu save galvojant, kad daug kas mane stebina tame nepažįstamam vyre. Jau nekalbant apie jo akis. Jos mane stebina ne todėl, kad labai įdėmiai į mane žiūri. Esu įpratęs prie tokių žvilgsnių. O todėl kad jos vienu metu juokiasi ir tuo pačiu - išlieka labai rimtos. Tokių dar nebuvau matęs. Nors pats vyriškis dėvi paprastais, tvarkingais drabužiais.
- Tai kad iš vaikino amžiaus senai išėjau. - nusijuokiu- Dabar aš vyrukas oho ho, - pasakau su ironiška šypsena.
Vyriškis irgi nusijuokia. Tačiau akis toliau išlieka rimtos. Baiges juoktis pasiteirauja:
- Tai kaip atsitiko, kad toks vyrukas oho ho, ieško darbo? Juk ir darbas turėtų būti pagal tokį vyruką.
Surimtėju ir aš. Gūžtėliu pečiais.
-Žuvis ieško kur giliau, o žmogus kur geriau, -ištariu kaip galima abejingiau. - „Keistas tipas“ - perbėga mintis per galvą.
- Ir ilgai ieškai? - toliau smalsauja
- Ne. Aš esu gana energingas ir greitai surandu, - atsakau savimi pasitikinčiu balsu. Nors viduje tikrai taip nesijaučiu, sėdėdamas šalia tokio tipo.
- Spėju ir greitai prarandate, - ironiška šypsenėlė pasirodo nepažįstamojo veide. Man susidaro vaizdas, kad jis kiaurai mane mato. Nors truputi ir užgauna jo žodžiai, bet stengiuosi to neparodyti.
- Ar jūs esate darbdavys, kuris ieško darbuotojo, užduodamas tokius standartinius klausimus? - ironiškai nusišypsau.
- Ir taip ir ne. - Jo veide atsiranda mįslinga šypsena.
Nustebau išgirdes tokį atsakimą. Atidžiau pažvelgiu į ji. Ką jis nori tuo pasakyti?
- Kaip tai suprasti? - nustebęs pasiteirauju.
- Galite pasirinkti ar dirbti tokį darbą, kuriuo nebegalėsite mesti. - pradeda pasakoti vyriškis - Už tai negausite pinigų, bet būsite tik pats pakankamai aprūpintas. Juo labiau, kaip pastebėjau - domitės naujomis technologijomis. O tai jau būtų kaip tik iš jūsų srities. Tačiau įsidėmėkite - ta technologija yra bandomojo pobūdžio ir priedo rizikinga.
Chmmm - susimąstau. „Bandomojo pobūdžio technika?? Reiškia - kažkoks prototipas. Rizikinga. Reiškia - kad mano saugumas nėra garantuotas. Tokio darbo negalėsiu mesti, tačiau jis aprūpins tik mane vieną... Rizikinga. Labai rizikinga. Nors ką aš prarandu? Iš esmės nieko. Gyvybę? „ Jaučiu, kad mane tai intriguoja.
- O ar tas darbas kelia pavojų mano gyvybei? - pasiteirauju, kad galutinai apsispręsčiau.
- Tik tiek, kiek jį sukelsi pats.
- Na gerai. Aš sutinku. - Pasiryžtu tai keistai avantiūrai.
- Kodėl sutinki? - vyriškis klausiamai kilsteli viena antakį.
- Todėl, kad tai bus savotiškas nuotykis. - vėl gūžteliu pečiais - tai bus tarsi dar viena gyvenimo patirtis. Tam mes visi ir gyvename - kad įgautume gyvenimiškos patirties.
- O Tavęs negąsdina, kad tai bandomojo pobūdžio? - jis mąsliai ir tarsi kiaurai žvelgdamas į mane, pasiteirauja.
Mane prajuokina toks klausimas.
- Tai kad mes visi esame bandomieji triušiai šitoje sistemoje. - Nusijuokiu - Ant mūsų medicina bando savo vaistus. Valdžia eksperimentuoja su mūsų tariama laisve, tikrindama, iki kokio lygio sutinkame nusiristi ir negerbti savęs bei savo teisių. O darbdaviai - kiek mes pasiduosime paverčiami jų vergais ir taip toliau. Dabartiniai darbdaviai, yra ne kas kita kaip - progresuojantis vergvaldžiai.
Vyriškis linksmai nusikvatoja.
- Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad būsiu prilygintas su progresuojančiu vergvaldžiu. O tu drąsus, jeigu taip kalbi.
- O ko man bijoti? - ironiškai šypteliu. - Kad galiu netekti dar vieno pasiūlymo? Vienaip ar kitaip, aš jų vis tiek gausiu. Jeigu ne iš jūsų, tai iš kažkur kitur ir kitokių.
- Chmmm.... Susimąsto tas. - Man reikia pasitarti - Jis kelioms minutėm nutyla.
„Tikrai keistuolis“ - perbėga per galvą ironiška mintis, tarsi nekviestas svečias.
- Mes sutinkame. - Staiga atgyja keistuolis ir ryžtingai ištiesia dešinę ranką, ant kuriuos pasimato masyvi plati apyrankė. Ji žaižaruoja kaip vaivorykštė visomis spalvomis. Susikertame. Pajaučiu tvirtą ranką. Bet kažkodėl vyras nepaleidžia mano rankos. Klausiamai pažvelgiu į jį.
- Nebijok, viskas bus gerai - išgirstu keista raminimą iš jo pusės.
Staiga apyrankė ant jo rankos sujuda tarsi gyvą. Viena jos dalis tarsi želė nuteka nuo rankos ant mano riešo ir apgaubia jį. Akinančiai žybteli, išsipučia ir sustingsta niekuo neišsiskirdama nuo savo pradininkės. Viskas įvyksta taip greitai, kad net nespėju sureaguoti. Vyras paleidžia mano ranką. Ta pačia akimirką pajaučiu skaudų dūrį į ranką. Negarsiai aiktelių. Pastebiu, kaip visi sužiūra į mano pusę. Skausmas po kitos akimirkos dingsta, tarsi net ne buvęs. Tariamas darbdavys atsistoja.
- Sek paskui mane. - griežtai įsako. Ir ramiau priduria. - Duosiu galutines instrukcijas.
Pažvelgiu į laikrodį. Iki susitikimo su konsultante dar turiu šiek tiek laiko. Nusprendžiu paklausyti ką man dar pasakys. Jeigu nepatiks, sugrįšiu atgal. Aplink mus pajuntu spengiančia tyla. Atsistoju. Pažvelgiu į žmones. Tie ima sukti nuo manęs akis. Atsigręžiu į vadovą ir pamatau tolstančią jo nugarą. Nuskubu jam iš paskos. Mes išeiname į lauką. Oras lauke buvo visai gražus. Savo karštais saulėtais pirštais glosto odą ir šiltu vėju atnešdama svaigu alyvų kvapą, kedena mano jau praplikusios galvos paskutinius plaukelius. Vasara pradeda įsibėgėti. Matau, kad paslaptingas darbdavys eina link suoliuko. Nedelsdamas nuseku jam iš paskos. Prieiname prie paprasto lauko suoliuko.
Atsisėdam šalia vienas kito.
- Taigi. - pradeda jis, tarsi tęsdamas savo pradėtą mintį - tavo pagrindinis darbas yra nepaklusti čia sukurtai sistemai ir sukurti naują sistemą. Tai yra, surasti patikimus žmones, kurie kaip ir tu, turės tokį požiūrį ir nebijos kažką keisti savo gyvenime. Tau visa kame padės šitas draugas ar draugė. Tai jau priklauso nuo tavo tolimesnio pasirinkimo. - Jis pirštu baksteli į mano apyrankę. Vis dar jaučiuosi kaip apdujęs po nuotykio su ta apyranke. O tas keistas darbdavis ne tik padarė keista dalyką, bet dabar kalba kaip koks revoliucionierius. Jis trumpam nutyla. Tarsi kažka įsiklauso. Linkteli man galva, tarsi atsakydamas į mano užduotą mintimis klausimą ir nusišypso.
- Taip. Aš ir esu revoliucionierius tam tikra prasme.
Po tokio jo pareiškimo netenku žado. Negi jis dar ir mintis mano skaito?! O jis tarsi nepastebėjęs man padaryto įspūdžio, toliau šneka neįprastus dalykus.
- Mano idėjos, tikslai bei technologija kurią gavai, tai pat yra revoliucinės. - tesi jis - O pavojai tavęs laukia tokie: Tai ką iš manęs dabar gavai, bandys sunaikinti tam tikra slapta valstybinė struktūrą, apie kuria dar ne esi girdėjęs. Tačiau žinok - jis pakelia piršta - Kad jeigu tave pagaus - su tavimi darys baisius nežmogiškus eksperimentus. Jiems nėra nieko švento. Todėl dabar atmink viena: Po to kai jau padarei šita pasirinkimą - Jis pirštu parodė į apyranke ant mano rankos - kelio tau atgal - jau nebėra. Tačiau - jis padrąsinamai nusišypsojo pamatęs mano išsigandusi žvilgsnį - Yra kitas kur kas geresnis kelias. Jeigu nori apie viską plačiau sužinoti, kai išsiskirsime - uždėk kairę ranką ant tos apyrankės. Paskui užsimerk ir mintyse pasisveikink su ja.
„ Ką dar jis sugalvos? „ - nepatikliai pažvelgiau į jį, kai mano išgąsti pakeitė . Tas pastebėjo mano nepatiklumą.
- Nežiūrėk taip į mane. - šyptelėjo supratęs mano nepatiklumą - Tai bus tavo pirmas darbas. Sakyčiau - lengviausias. Ir nedelsk tai padaryti. - ir patylėjęs pridūrė - dėl savo paties saugumo. Na sėkmės. - jis atsistoja ir mirkteli man - Jeigu kas nutiks pavojingo, prisimink, kad tu jau nesi vienišas. Tau visada savo laiku ateis pagalba. Tačiau ir pats turi pasirūpinti saugumu.
Tai pasakęs nusisuka, žengia porą žingsnių ir tiesiog ištirpsta ore. Mano akys iš nuostabos tapo kvadratinės. Man prireikia keleta minučių kad atsipeikėčiau. Įžnybiu sau į ranką kad įsitikinčiau ar nemiegu ir aiktelių. Skausmas išdidžiai pareiškė kad aš nemiegu. Tada prisimenu jo patarimą apie nedelsimą ir gresiančius pavojus. Apsidairau, ar nieko nėra aplink įtartino. Lik tai nesimato. Neskaitant pasišiaušusios katės, kuri į mane žiūri išplėstomis akimis. Susikaupiu. Neskubėdamas užsimerkiu ir uždedu ranką ant apyrankės. Galvoje tarsi kažkas spragtelėja ir aiškiai pamatau vaizdą, tarsi ir nebūčiau užsimerkęs. Tai primena tarsi kažkokį virtualu žaidimą - kai žiūri į kompiuterio ekraną. Viršutiniame dešiniame regėjimo kampe matosi kažkokia ore kabanti auksinės spalvos juostelė. Kairėje pusėje nuo viršaus iki apačios eilutė su nežinomais simboliais. Iš nuostabos mintyse ištariu: „Nu labas... Privažiavome“. Po tų minčių, prieš pat mano akis išnyra trimatis veidas be lyties požymių. Sujuda jo lūpos ir galvoje aiškiai išgirstu šaltą, be emocijų klausimą: „Su kuo norite bendrauti? Su vyru ar moterimi? „ Nustembu eilini karta. O koks skirtumas? Tačiau, man visada būdavo lengviau bendrauti ir surasti bendrą kalbą su moterimis, todėl automatiškai atsakiau: „ Su moterimi“. Viskas atrodo taip realiai, kad aš tai net pasakiau vienu metu mintyse ir garsiai. Trimatis veidas linkteli ir išnyksta. Po kelių akimirkų prieš akis iškyla moters vaizdas. Ji iš karto įsismelkia į mano širdį kaip kažkas artima, šilta ir miela. Tai nedidelio ūgio moteris. Matau, kaip jos tamsūs, smulkūs plaukai krenta kaskadomis ant gana grakščių šviesios kakavos spalvos odos pečių, o šokoladinės akys žvelgia dėmesingai, šiltai, su meilės ir juoko kibirkštimis.
- Gal nereikia, mielasis, garsiai to sakyti... - Kaip gražiausia muzika mano ausimis nuskamba jos balsas ir kaip šiltas vėjo gūsis - išgirstu šiltą bei kerintį juoką. Nuo jo tarsi apsalu ir iškvėpęs orą mintyse ištariu: „Žavingoji“...
Tas nuostabus vaizdelis vėl nusijuokia.
- Tu visas taip moteris pavadini vos jas išvydęs? - Jos akyse blyksteli nežymi ironijos kibirkštėlė. - Atsakyk mintyse. - priduria.
- Pažiūrėk į mano širdį ir ten rasi atsakymą į savo klausimą. - nepasimetu - Be to. Kuo tu iš tikrųjų esi vardu?
- Spėsiu ten atsižiūrėti. - Ji švelniai nusišypso. Ironijos kibirkštėlė jos akyse ištirpsta kaip nebuvus. - Taip ir vadink mane: Žavingoji. Aš dabar amžinai būsiu su tavimi. Ir tavimi rūpinsiuosi. - nutyla ir tiriamai žiūri man į akis - Tikiuosi tu kaip tikras vyras - sugebėsi visada mane išklausyti ir manimi pasirūpinti? - man tai nuskambėjo labai moteriškai ir rimtai. Pasijutau tarsi prie altoriaus. Kaip tikras vyras bučiau sprukęs taip priremtas prie sienos. Bet kai mane priremia prie sienos mano svajonių moteris - nesinori niekur sprukti.
- Na ir kaip Žavingoji tavimi nepasirūpinti... - Nusišypsau tiek lupomis tiek širdimi. Nes tu esi mano Žavingoji. Beje. Chm... Tikiuosi sugebėsi man paaiškinti kaip būtent tavimi turiu rūpintis?
Jos akyse sužibo humoro kibirkštėlės.
- Tuo tu nesirūpink mielasis. Viskas savaime paaiškės. O jeigu kas bus neaišku, pasakysiu. - ir pamerkia man akį subtiliai taip vos pastebimai... O dabar atsimerk ir eik namo.
Nusišypsojau ir atsimerkiau. Žavingosios nesimatė. Viskas kaip įprasta. Pasišiaušusi ir šnypšianti katė ant manes ir tas pats pasaulis kuris buvo prieš pora minučių. Pirma akimirka pasivaideno kad man prisisapnavo. Atrodė kad niekas nepasikeitė. Mintis vėl sugrįžo prie Jos... Pagalvojęs apie Žavingąja, pajuntu kaip viduje viskas sušyla... Atsistoju ir pasuku namo. Prieinu tetos namus, kur esu laikinai apsistojęs. artėjant prie namų pajuntu vidinį nerimą, kuris perauga į pavojaus jausmą. Tai toks jausmas, tarsi kažkas tave stebi iš tamsos. Ta jausmą puikiai žinau. Intuicija niekada nesiskųsdavau. Stabteliu ir atsargiai apsidairiau. Neskaitant autobusiuko už tamsintais stiklais, kieme nieko įtartino nematau.
Tačiau tas jausmas dėl to nesumažėjo. Įžengiu į daugiaaukščio koridorių. Įsiklausau. Nieko įtartino nesigirdi. Gūžteliu pats sau pečiais ir einu prie savo buto durų. Atsirakinu ir įžengiu į vidų. Viduje kaip visada, tamsu nors į akį durk. Automatiškai ištiesiu ranką link jungiklio. Netikėtai pajutau skausmingą dūrį į kaklą ir prarandu sąmonę. Nežinau, kiek laiko buvau be sąmonės. Atsipeikėju. Atmerkiu akis ir apsidairau. Nesupratau, kaip čia atsidūriau. Tik matau: kad esu autobusiuke su už temdytais stiklais. Šalia manęs, ant sėdynių, įvairiomis pozom nuvirtę guli juodais kostiumais apsivilkę nepažįstami vyrai. Greitai mano atmintį pasiekia prisiminimai apie tai, kas įvyko per paskutinę valandą. Su siaubu suvokiu, kas jie tokie... Pasidaro viskas aišku. Reikia ko greičiau nešti iš čia savo mėsas. Pabandau pajudėti. Mano judesių niekas nevaržo. Apgraibom surandu autobusiuko durų rankeną ir įšoku lauk. Metu paskutinį žvilgsnį į pagrobėjus. Tie grėsmingai varto į mano pusę akis, tačiau nejuda ir nieko nesako. Matyti juos ištiko kažkoks paralyžius. Greitai užtrenkiu iš paskos duris. Nereikia, kad kas pamatytų ir pagalvotų kad aš juos nužudžiau. Suprantu: kad turiu labai mažai laiko iki jie atsigaus ir turiu kuo greičiau dingti iš tų namų. Puolu bėgti namo. Gerai kad jie manęs dar nespėjo kažkur išvežti. Įbėgu į laiptinę ir tyliai nusėlinu prie namų durų. Nes dar neaišku - ar jų ten neliko. Įsiklausau. Atrodo tylu. Atsargiai prieinu prie buto durų. Nuspaudžiu iš lėto rankeną ir patraukiu į save. Durys neužrakintos. Kaip įmanoma tyliau įžengiu į vidų. Atrodo, namuose viskas kaip po senovei. Tetos kambaryje, girdisi jos mėgstamas serialas. Tačiau, tarsi mano viduje, kažkas šaukia - kad paskubėčiau. Todėl giliai įkvepiu ir įžengiu į tetos kambarį. Matau, ji guli ant savo lovos ir verksmingu balsu, kažką aiškina savo vienai draugei, per telefoną. Tarsi mane pajutusi - atsigręžia. Jos veide pamatau ašarų ir baimės pėdsakus.
- Tave jau išgydė? - silpnu balsu ji pralemena savo bedante burna. Jos akyse matau viltį ir baimę.
- Nuo ko? - Pabandžiau apsimesti, kad nieko neįvyko.
- Nuo vaivorykštinio maro.
Mane suima juokas. Nusikvatoju. Ji krūpteli. Suimu save į nagą ir ramiu balsu, žvelgdamas jai į akis paklausiu:
- Ir tu tiki tomis nesąmonėmis? - ir tuo metu, įkyrus uodas atskridęs neaišku iš kur, įžūliai nutūpia man ant žando. Automatiškai ranka plekštelėju sau per dešinį skruostą. Nuo jaunystės nekenčiu uodų. O jie matyt - mane labai myli, kad net bute sugeba mane susirasti.
- O kas čia pas tave ant rankos tada?! - ji sušunka ir baksteli pirštu į mano apyrankę.
Matau kad ji gana smarkiai įbauginta. Akys išplėstos, o juose matosi įtarumas ir baimė.
- Teta... - bandau jai paaiškinti kuo ramesniu balsu
- Nieko nenoriu girdėti vaikeli. - ji mane pertraukia įtemptu balsu - Tu man buvai kaip sūnus. Todėl, susirink savo daiktus ir eik iš mano namų. Nenoriu ir aš tuo apsikrėsti. - Ji pilnomis siaubo akimis, įsisiurbia ant mano dešinės rankos esančią apyrankę.
Na svarbu jai viskas gerai. Puikiai suprantu, kaip išgąsdinta ta miela senutė. Tai pat žinau, kad visiškai neturiu laiko pasiaiškinimams. Todėl paskubomis nusiimu nuo lentynos savo mylimą mėlyną juodą kalnų kuprinę. Į atskirą jos kišenėlę sužeriu visus laikytus ant palanges pusbrangius akmenis. Su jais aš dažnai keliauju. Greitai supakuoju laktopą su visais priedais į jam skirta rankine. Į šonine kišenėlę susimetu visus būtinus dokumentus. Į kuprine įsimetu naujus darbinius tvirtus batus. Nes neaišku kokie keliai mane laukia. Iš lentynos vienu mostu pasiimu visus apatinius drabužius ir nušveičiu į kuprinės gelmes. Ten pat tuoj nukeliauja trejetą marškinių, pora megztiniu ir džinsiniu kelnių. Ant viršaus įdedu savo mylima geltona plona ir minkšta paklotėlį. Į kita kuprines kišene susižeriu kelioninius vaistus įvairiems gyvenimo atvejams ir savo vyriška kosmetika. Maža kas. Nuo kitos lentynos nusikeliu savo keturviete palapine su miegmaišiu. Liūdnu žvilgsniu atsisveikinu su savo mažu kambarėliu ir atsidarau kambario langą.
Pro ji, ant žemės numetu kuprine su palapine ir miegmaišiu. Gerai kad gyvenu tik pirmam aukšte. Tad, pasiėmęs rankinę su laktopu, iššoku pro langą. Pro duris eiti nerizikuoju. Toje pusėje stovi grėsmingas autobusiukas. Ant pečių užsimetu kuprinę. Pasitaisau jos diržus ir nuo žemės pasiimu likusius daiktus. Bute už lango pasigirsta tetutės šauksmai ir vyrų riksmai. Puolu bėgti per pievą, kuri auga po mano langais. Pieva baigiasi, atsargiai nusileidžiu žemyn nuo kalniuko. Perbėgu gražiomis plytelėmis grįstą miesto šaligatvį ir nužvelgiu gatvės puses. Mašinų nesimato. Drąsiai puolu bėgti per gatvę. Kai tik pasiekiu kitą gatvės pusę, išgirstu cypiančius stabdžius. Pasuku galvą į tą kryptimi. Autobusiukas tamsintais stiklais, padaręs gerą driftą po posūkio, ėmė lėkti į mano pusę. Pasijaučiu, tarsi man išdygo sparnai. Net nepajuntu, kaip užlekiu į kalniuką, kuris buvo kitoje kelio pusėje. Kas įvyko paskui - buvo sunku paaiškinti. Autobusiukas pralėkė pro šalį visu greičiu. Nusileido nuo kalno ir staiga kirtes šaligatvį - nulėkė kažkur į šoną. Išgirdau klyksmus ir dūžtančios mašinos garsą. Supratau, kad vėl gavau truputį laiko atitrūkti nuo persekiotojų. Nors esu gerokai apsikrovęs, bet kaip vėjas įlekiu gilyn į parką, kuris yra šalia mano namų. Viena ausimi girdžių, kaip nuo gatvės pusės pasigirsta policijos ir greitosios pagalbos sirenos. Jau esu matęs serialus, kaip su šunimis suranda bėglius, todėl laiko negaištu. Pribėgu prie upelio, kuris teka iš parko tvenkinio. Įbrendu į vandenį ir nužingsniuoju žemyn. Žinau kad vilties mažai - bet nesiruošiu pasiduoti. Nors kojos mirksta jau koki pusvalandį, nedidelis miestelis kuriame iki šiol gyvenau, gana greitai pasilieka tolumoje. Ten liko jaukūs tetos namai ir miesto šurmulys. Viduje atsiranda gerai žinomas jausmas - nostalgija. Pastebiu, kaip upelis po truputį gilėja ir platėja. Kojos pradeda slidinėti dugnu. Tampa ne saugu taip toliau keliauti. Išlipu ant kranto. Einu toliau palei upelį, kuris jau pavirto į maža upe. Netrukus prieinu tikrai didelę upę. Bet galiu eiti tik pasroviui, ir dar toliau nuo miesto. Atsidūstu. Nieko nepadarysi. Matau kad palei upe, nėra jokio takelio ar kelio. Ka gi. Teks eiti per atvirus laukus. Nors tai ir pavojinga. Nes būsiu gerai matomas keleivis. Bet tikiuosi: kad man pasiseks ir niekam neužklius mano vieniša figūra. Pradedu eiti palei upę, kuri ramiai teka pro laukus. Batai permirkę, garsiai šliuksi. Kažkur cirpia žiogai, o šiltas vėjas siūbuoja paaugusių rugių lauką, atnešdamas laukiniu gėlių kvapus. Trumpam pažvelgiu į viršų. Matau kaip dangumi ramiai plaukia balti debesys, kartais uždengdami saulę. Pažvelgiu į kaire. Matosi kaip kitame upės krante tęsiasi miškas. Kad nebūtų nuobodu eiti, prisiliečiu prie apyrankes ir užsimerkiu. Iš karto pasirodo jau pažįstamas vaizdas. Tačiau Žavingoji atrodo kažkokia pavargusi. Nors stengiasi pasirodyti budri.
- Pasiilgai manęs, mielasis? - ji silpnai šypteli.
- Labas, mano akių džiaugsme. - nudžiungu ją vėl pamatęs. - Matau, tu nekaip jautiesi. Kas nutiko, mano stebukle?
- Oho, kaip čiulbi - sukikena mano stebuklas. - Mane išsekino tai, kad kai tave užpuolė vyrai juodais drabužiais, aš turėjau ne tik neutralizuoti tau suleistus vaistus, bet ir kuriam laikui juos paralyžiuoti, kad spėtum pabėgti.
- Oho. - apstulbstu. - O aš spėliojau, ko jie taip guli ir kas iš viso nutiko.
- Čiulbuonėli tu mano mielas - kuo švelniau ji ištaria. - Mes esame dabar nedalomi. Tavo stiprybė slypi manyje - o mano tavyje.
- O tai kaip tu juos, mano antroji pusele, paralyžiavai? Va šito niekaip negaliu suprasti. - papurtau galvą.
- Ar esi girdėjęs apie kvantine mechanika? - jos veide pasirodo paslaptinga šypsenėlė
- Be abejonės, domėjausi ja. Tai mažai ištyrinėta sritis dabartiniame moksliniame pasaulyje.
- Teisingai. Tačiau. - ji trumpam, mįslingai nutyla ir minutę tyrinėja mano veidą, tarsi jame kažko ieškotų - Tos technologijos, su kuriomis mudu esame susiję, lenkia dabartinio pasaulio technologinį lygį... - padaro nedidele pauzę - ... mažiausiai pora milijonų metų.
Iš nustebimo net sustoju. Ji nusijuokia iš mano reakcijos.
- Tau dar daug teks apie tai sužinoti savu laiku. - šelmiškai ji man mirkteli.
Taip įsitraukiau į tą įdomų pokalbį su ja, kad net nepamatau, kaip aplink mane gamta po truputi keičiasi. Kad jau pasibaigė laukai, o mano kojos paliečia miško samanas. Pakvimpa viskas aplinkui miško kvapais. Skamba kažkur paukščių čiulbesys. Miškas man visada patiko. Tik jame nepatinka uodai. Todėl sustoju. Nusilenkiu miškui ir mintyse pagarbiai kreipiuosi į jo dvasią, prašydamas mane pagloboti ir apsaugoti nuo jo vaikų - uodų. Pajuntu, kaip miško dvasia mane išklauso ir palaimina. Miesto žmogui tokios mano mintis gali pasirodyti kvailos, bet tie sutvėrimai manęs nebeliečia. Todėl ramiai einu toliau. Netrukus iš nuovargio pradėjau nejausti kojų. Sustoju. Apsidairau. Šalia kranto guli didelis juodas akmuo, visas žaižaruojantis. Prieinu arčiau ir pasilenkiu kad geriau įsižiūrėčiau jo paviršių.
Matau kad jame yra daug žėručio. Pamenu, kad kažkur skaičiau, jog iki XIX amžiaus, dideli žėručio kristalai buvo gana reti ir brangūs dėl ribotos pasiūlos Europoje. Kaina krito, kai dideli klodai Afrikoje ir Pietų Amerikoje buvo atrasti ir pradėti eksploatuoti devyniolikto amžiaus pradžioje. Atsižiūrėjęs atsisėdu ant jo. Akmuo saulės įšildytas maloniai karštas. Nusimetu nuo pečių kuprinę, šalia pasidedu miegmaišį su palapine. Jaučiu, kaip kojas maudžia nuo ilgo ėjimo. Seniai tiek daug vaikščiojau. Ypač taip apsikrovęs. Užmerkiu akis ir įkvepiu giliai miško oro. Jaučiu kaip atsipalaiduoja įtempti iki skausmo raumenis. Veidu slenka šilti saulės spinduliai. Diena eina vakarop. Viduje gimsta noras vėl pamatyti Ja. Neatsimerkęs, ramiai uždedu ranką ant apyrankes. Kaip ir pirma karta, viskas vyksta tai pat. Tik vietoje trimačio veido, viso ūgiu stovi Laukia manęs... Manęs! Tokia gražuolė ir manęs laukia! Nesvarbu, kad nereali. Svarbu kad dabar jau nebusiu vienas...
- Na, ačiū... - Jos veide pasirodo drovi šypsena. - Tu esi šaunuolis, kad parodei tiek ryžto ir drąsos.
- Tikiuosi, kad mano drąsa ir ryžtas duos vaisių. Nes jeigu jie paleis šunis į trasą, nelabai aš turėsiu šansų. - ironiškai mintyse šypteliu.
- Nesujaudink. Aš mūsų saugumu jau pasirūpinau. - Ji nusijuokia.
Tarsi patvirtindamas mano būgštavimus, tolumoje iš kur atėjau, pasigirsta šunų lojimas. Jis artėja. Po akimirkos išgirstu ir kaip artėja keistas garsas iš priešingos upės pusės. Pažvelgiu į ta pusę. Netrukus iš upės posūkio išnyra neįprastos formos kateris. Jis ryžtingai pasuka į mano pusę.
Pašoku ant kojų. Mintyse ruošiuosi kovai, apgalvodamas kokiais koviniais pratimais ginsiuosi. Esu tikras, kad lengvai nepasiduosiu. Niekas nedrįs mane išskirti su Žavingąja... Nuėmiau ranka nuo apyrankes, bet neatsimerkiu. Noriu kuo ilgiau matyti savo gyvenimo palydovę. Ta, tarsi tai pajutus, žengia link manęs ir ištiesus ranką uždeda man ant peties. Pajutau jos pirma prisilietimą. Visa tai pasirodo taip realiai, kad net atsimerkiu. Matau, kad ta keista transporto priemonė jau visai šalia manęs. Joje sėdi jauna, liekna moteris ir rimtas stambus vyras. Moteris man pamoja ranka. Ant jos riešo, sužimba toks pats daiktas, koks ir ant mano yra. Supratau. Tai savi.
- Greičiau šok pas mus! - šūkteli ji man. Nedelsdamas sumetu savo daiktus pas juos ir pats iššoku į vidų. Atsisėdu į laisvą vietą šalia moters. Nužvelgiu savo gelbėtojus. Vyras dėvi juodą odinę uniformą, su tamsiai mėlynais antpečiais, per kurios vidurį eina šviesiai žydra juostelė. Matosi tris raudonos žvaigždutės. „Negi rusai“ - šmėstėli mintis. Nužvelgiu jo palydovę. Ji irgi tai pat apsirengusi, tik antpečiai kitokie. Šviesiai žydras stačiakampis įrėmintas auksiniu rėmeliu, o jo skirtinguose kampuose, puikuojasi du sidabriniai, penkialapiai dobilai. „Kur aš mačiau tokius antpečius? „ susimasčiau bandydamas prisiminti. Tačiau, toliau viska atidžiai stebiu. Mane stebina ir tai, kad pats kateris, nors viduje atrodo tiesiog futuristiškai yra kur kas talpesnis, nei žvelgiant iš išorės. Priekiniame katerio valdymo panelyje, nesimato jokių papildomų prietaisų. Tik vairalazdę, kokia būna lėktuvuose, ramiai kapitonas laiko. Ant jo rankos žiba jau pažįstama apyrankė. Kol žvalgiausi kateris atsitraukė nuo kranto ir pasuko nosį į ta puse iš kuriuos atplaukė. Staiga išgirstu kaip katerio gale pasikeičia ūžesys. Atsigręžiu. Kažkas katerio paviršiuje spragteli. Matau, kaip kažkokia jo dalis pasislenka atgal, atverdama nedideli plyšį iš kurio išlenda spoileris. Man pasidaro juokinga. Čia ne mašina - tai kam jo reikia? Po keliu akimirkų, virš salono kur mes sėdime, atsiranda beveik skaidri plėvelė. Kuri mus aklinai uždengia tarsi mini kupolas. Tolumoje nuaidi šūviai. Girdžių kaip kulkos atšoka nuo mūsų katerio. Tas netikėtai pasvyra į priekį ir neria gilyn. Vos spėju įsitverti į kėdės ranktūrius. Mane apstulbina gelbėtojų reakcija. Kapitonas pažvelgia į mane. Jo veide matau ironiška šypsenėle. Pasigirsta tilus merginos kikenimas..
Sunerimau. Manau kad turiu dėl ko. Nes matau, kaip mūsų katerio kapitonas, užsimerkęs veda katerį gilyn. Jau norėjau paklausti: Ar jis nebijo susidurti su dugnu? Nespėjus jo paklausti, į mane atsigręžė mergina.
- Jūs esate naujokas, todėl suprantama kad būgštaujate. Nesujaudinkite. Užsimerkite ir pažiūrėkite į viską vidinėmis akimis.
Pažvelgiu į jos puse. Tai ka pamatau, mane nustebina. Ji kalba su manimi užsimerkusi.
- Ką jūs esate omeny? - pasiteirauju jos.
- Tai. - Netikėtai prabilo kapitonas, net neatsisukęs į mano pusę. - Kad kartais reikia žiūrėti į pasaulį ne tiesiogiai savo akimis, o jį stebėti užsimerkus, per savo gyvenimo palydovą ar palydovą.
- Mat kaip ... - jau pradedu susigaudyti. - jūs kalbate apie mano ...
- Stok. - staigiai mane sustabdo moteris- Tu niekam negali atskleisti -savo, virtualios palydovės ar palydovo vardo.
- O kodėl?
- Apie tai tau paaiškins mūsų organizacijos instruktorius.
Prisiminiau tą vyrą, su kuo susitikimas viską man apvertė aukštyn kojom. Paliečiu komunikatorių. Taip jį mintyse pavadinau. Užsimerkiu. Iš karto prieš akis atsirado Žavingoji. Ji be žodžių nusišypso man savo kerinčia šypsena ir pirštu parodo į vieną iš simbolių. Pamatau trikampį sidabrinės spalvos, su akimi viduje. Jis kaba kairioje mano regėjimo lauko pusėje. Žemiau matosi eilutė kitokių simbolių. Kaip pastebiu, kiekvienas iš tu simbolių, turi savo atskira spalvą. Ištiesiu ranka norėdamas paspausti nurodė simboli. Pasigirsta linksmas juokas nuo mano pakeleivių pusės. Matau, kaip prisidengus burną, kikena ir Žavingoji.
- Ne ranka spausk simbolį. - pasigirsta linksmas vyriškas balsas. - Mintimis paspausk tą simbolį.
Taip ir padariau. Vaizdas pasikeičia. Staiga viskas aplink tampa skaidru. Nebelieka tų tamsių upių drumzlių, per ką nieko nesimatė. Atrodo, kad plaukiame per skaidrų upės vandenį. Tarsi užsiimtume nardymu kažkur tropikų vandenyse. Tyliai žaviuosi aplinkiniais vaizdais ir praplaukiančiomis žuvimis, kurios be jokios baimės išneria iš upės žolių ir vėl juose pasislepia. Katerio viduje girdisi tik tylus variklio šnaresys. Besigrožint tais vaizdais, iškyla vienas klausimas.
Žavingoji, kiek laiko mes galime būti čia po vandeniu? - kreipiuosi į savo virtualią širdies draugę.
Nežinau. Tas laivas nėra mano žinioje. - Ji lengvu rankos judesiu pasitaiso plaukus. - Į tavo klausimą gali atsakyti tik Vytautas. Jis kuris valdo laivą.
- Vytautai, - kreipiuosi garsiai į jį net neatsimerkęs. - Kiek laiko būsime po vandeniu?
- Galiu prie tavęs prisijungti? - tą pačią akimirką nuskamba jo klausimas.
- Gali. O kaip?
- Pamatysi.
Ir tą pačią akimirką mano šalia Žavingosios pasirodo Vytauto figūra. Jis kur kas lieknesnis, platesnių pečių ir apsirengęs visai kitaip nei realiai. Įprastos tamsiai mėlynos džinsinės kelnės, šviesus kašmyro golfas su kažkokiais užrašais, ant jo - medvilninė pilkos spalvos liemenė. O virš jo galvos matosi mėlyno rombo formos simbolis. Jis linktelėjo man galva.
- Malonu susipažinti su jumis, Gintarai. Atsakau į jūsų klausimą. Mes po vandeniu būsime tol, kol priplauksime mūsų bazę. O perėjimas į virtualu planą, buvo reikalingas tam, kad specialiųjų tarnybų echolokatoriai negalėtų nustatyti kur mes esame ir išgirstu apie ką kalbame. Jums jau teko su jais susidurti. Kiekvienam naujokui tenka pereiti panašu kelia. Mes esame viena iš gelbėjimo komandų, kuri naujokams padeda pasiekti mūsų apmokymo bazę. Jei turite dar kokių klausimų, dėl kelionių laiko ar kitų aplinkybių, kreipkitės į Saulę. Jei sutinkate, aš ją prijungsiu prie mūsų pokalbio kanalo.
- Sutinku. O jus matote mano, hm ... Kaip čia pasakius, mano avatarą ar gyvenimo palydovą?
Ta pačia sekundę šalia Vytauto atsirado liekna, aukšta moteris maloniu veidu.
- Labas, Gintarai, dar kartą. Aš Saulė. - Ji žavingai nusišypso. - Ne, mes nematome tavo gyvenimo palydovės. Kaip suprantu: tu pasirinkai gyvenimo palydove, o ne palydovą.
- Labas, Saulutė. Tikiuosi galiu tave taip vadinti? - Nusišypsau šiltai. - Tu man primeni vieną dvasinę seserį, kuria pažinojau realybėje.
- Žinoma, gali. O kuom aš į ją panaši? - JI koketiškai nusišypso ir pirštais ima sukti savo plaukų sruogą.
- Nežinau kuo. Bet jaučiu tai. - Nepasimetu dėl jos tokio koketavimo. Nes toks veiksmas man senai žinomas ir suprantamos.
- Atsiprašau kad turiu pertraukti jūsų koketavimus - ironiškai šypteli Vytautas - Mes atvykstame į apmokymo bazę. Prašau prisegti savo fizinius kūnus prie krėslų.
Atsimerkiu ir imu dairytis tų diržų. Kabinoje gana tamsoka, todėl nelabai matau, kur jie yra. Saulė padeda man juos surasti ir kaip prisisegti. Viskas vyksta visiškoje tyloje. Netrukus pajuntu, kaip mūsų laivas neria kažkur į tamsą gilyn dideliu greičiu. Pasidaro tamsu, nors į akį durk. Greitai vėl persijungiu į vidinį regėjimą. Matau kaip mūsų valtį mėto į visas puses. Pažvelgiu į Vytautą. Mūsų kapitonas iš visų jėgų labai energingai sukioja vairalazdę. Ant jo kaktos atsiranda prakaito lašai. Saulės lūpos kažką tyliai kalba. Gal meldžiasi? Neaišku. Ir jos veide atsispindi didžiulė įtampa. Girdisi garsus vandens šniokšimas. Variklis urzgia kaip supykęs tigras. Kažkur už nugaros pasigirsta duslūs požeminiai smūgiai. Matau, kaip mus blaško tamsūs vandens srautai. Staiga, prieš akis atsiranda tamsi siena. Po akimirkos ji pasitraukia į šoną ir mes vėl neriame kažkur gilyn. Spėju tik pamatyti, kaip ji grįžta į savo vietą. Matyt tai savotiški dirbtiniai šliuzai, kurie ir sukelia ta dunksėjimą. Po geros minutės beprotiško nerimo matau: kaip mes išneriame į kažkokią didžiulę erdvę ir pradedame kristi didžiuliu kriokliu. Po ilgu dviejų minučių, pajuntu smarkų smūgį. Mūsų kateris su didžiausiu triukšmu panyra į ežero gelmes. Bet greitai tarsi kamštis iššoka į paviršių. Kaip neužsimušėme krisdami iš tokio aukščio, man iki šiol neaišku. Kol atsigavome po kritimo praėjo geras dešimt minučių. Po truputį nutyla krioklio ūžimas ir tampa visai tylu. Vėl sumurkia laivelio variklis. Prieki jo įsižiebė ryški šviesa, apšviesdama krantą. Aplink mus buvo milžiniškas požeminis ežeras po didžiuliu akmeniniu skliautu. O mes jo viduryje kaip mažas sidabrinis vabaliukas atkakliai plaukiantis link jo kranto. Viskas aplink švyti balzgana šviesa. Tarsi kiltu silpnas rūkas. Kai iki kranto lieka koks metras, pasigirsta garsus girgždėjimas. Dalis kranto, kartu su siena, iš lėto atsiveria į vidų, tarsi kokie milžiniški vartai. Už jų pasimato tamsi ola. Ramiai į ją įplaukiam. Vėl pasigirsta girgždėjimas. Atsigręžiu atgal. Vartai už mūsų iš lėto užsidaro. Pažvelgiu į priekį. Mus supanti tamsa pasitraukia, užleisdama kažkokiam švytėjimui. Nuo atsivėrusio vaizdo man užima kvapą. Dar neteko gyvai matyti kažką tokio didingo. Kiek akis užmato, tvyro didžiulės erdvė. Per ją ramiai teka požeminė upė. Nuo pat apačios iki pat gigantiškų lubų stūkso milžiniškos kolonos, primenančios antikinę Graikiją. Tarp jų pastebiu, kaip sušmėkščioja kažkokie šešėliai. Bet taip greitai, kad vos spėju užfiksuoti. Kažkodėl mano visi plaukai pašiurpsta.
- Saulute, ar pastebėjai šešėlius tarp kolonų? - kreipiuosi į ją virtualiai.
- Tai sargai, - tuo pat ji atsiliepia. - Gerai padarei. kad neprabilai garsiai. - pagiria mane. - Nes būtume turėję problemų.
- Kokie dar sargai? - nustembu. - Ir kodėl turėtume problemų?
Požeminio pasaulio per kurį dabar keliaujame. - jos atsakymas gana lakoniškas. Tačiau balse jaučiu įtampa. Tokia pačia kaip tada kritome kriokliais į tamsa.
Juk sakei, kad tai tik apmokymo bazė, - suraukiu antakius bandydamas susigaudyti kur mes iš tikrųjų keliaujame.
Tai ir yra apmokymo bazė - į mūsų pokalbį įsiterpia Vytautas. - Jis yra tik pakraštys to pasaulio, apie kurį kalba Saulė.
- O kokio dydžio tas pasaulis? - visai pasimetu.
- Su laiku pats sužinosi. - pasigirsta mįslingas atsakymas.
Atsidūstu. Vienos mįslės. Netikėtai susiūbuoja į šonus kateris. Stveriuosi už ranktūrių. Vytautas kažką virtualiame plane burbteli ir nutyla. Klausiamai pažvelgiu į Saulę. Ji tarsi ore pirštu nupiešia milžinišką gyvūną ir jis tarsi materializuojasi. Žinau jį. Tai spinozauras. Pirmasis plunksnuotas dinozauras, puikiai prisitaikęs ir prie gyvenimo vandenyje: jo ilgi nasrai padėdavę medžioti žuvis, jis turėjęs tankesnius kaulus (o tai itin svarbu stabilumui vandenyje), vandenyje jis judėjęs netgi greičiau nei sausumoje. Nusipurtau. Nenorėčiau su juo susidurti vienas vandenyje. Saulė stebėjusi mane tyliai nusijuokė. Netrukus tos erdvės baigiasi. Pasiekiame kažkokį tunelį. Matosi kad jis siauras ilgas ir tamsus. Kuo ilgiau keliaujame, tuo labiau siaurėja, kol o jo lubos visai panyra į vandenį. Tada paneriame ir mes.
- Ar mes, Vytautai, dar ilgai plauksime? - paklausiu po kokių penkių minučių.
- Dar kokia pora valandų. - netrukus pasigirsta jo atsakymas.
- Pavargai? Ar su spinozauru nori susipažinti? - juokais pasidomėja Saulė.
- Užpakalis paskaudo nuo ilgo sėdėjimo, - nusijuokiu.
Toks mano atsakymas juos prajuokina.
- Tai gali pamiegoti, - rūpestingai pasiūlo tariamoji sesutė.
- Na jau ne, - užprotestavau. - Dar pramiegosiu kažką svarbaus.
Jiedu vėl nusijuokia.
- Tada kentėk.
Matau, kaip tarpusavyje kažką tariasi. Pamojuoja man ranka ir išnyksta iš mano virtualios erdvės. Liekame tik mudu su Žavingąja. Pažvelgiu į ja. Ji nusišypsoja man ir tiesiog iš oro pasiima supamąjį krėslą. Atsisėda į ji ir pradeda jame suptis. Truputi nuleidusi ir pasukusi galvute į šoną, šelmiškai į mane žvelgia, vėdindamasi rytietiška vėduokle. Matau, kad apsirengusi su rytietišku drabužių kimono. „Kaip gaila, kad ir aš negaliu kartu su ja pasisupti“ pagalvoju. Ji tarsi išgirsta mano mintis. Atlošusi žavingai galvute nusijuokia. Atsistoja ir lėtu tarsi šokio žingsneliu prieina prie manęs artyn. Dar taip arti jos nebuvau matęs. Man užgniaužia kvapą nuo jos artumo. Be žodžių ištiesia savo grakščią ranką ir pirštu man rodo antra simboli nuo viršaus valdymo panelėje. Tai „om“ simbolis. Paspaudžiu jį. Staiga pajaučiu, kad nebejaučiu savo senojo fizinio kūno ir stoviu priešais ją tarsi su nauju kūnu. Pojūtis nerealus. Toks visapusiškas lengvumas. Be pėdsaku dingsta tas diskomforto jausmas nuo per ilgo sėdėjimo. Moteris žengia žingsneli dar arčiau manes ir priglunda visu savo grakščiu kūnu. Jos minkštos, bet stangrios krūtis švelniai įsiremia man į krūtinę. Pajuntu kaip jos stiprios bet iš išvaizdos trapios rankos mane apkabina. Kaip bebūtų keista, užuodžiu nuostabų jos kvepalų ir kūno aromatą. Pažinau tą kvapą. Tai „juodojo angelo“ kvapas. Ta akimirka atrodo, kad laikas sustojo. Ji perbraukia savo plonais pirštukais per mano tankius plaukus. Kiek prisimenu save, tokius turėjau tik jaunystėje. Įdomu kada jie spėjo ataugti? Jos lupos kelioms akimirkoms švelniai priglunda prie manųjų. Paskęstu palaimingoje akimirkoje. Netrukus ji baigiasi. Ji paima už rankos ir vedasi prie supamojo krėslo, kuris tiesiog akyse pavirsta į dvivietes patogias supynęs. Atsisėdame. Tylomis Žavingoji mostelėja ranka. Erdvė aplink mus tarsi sumirga milijardais švieselių ir kita akimirka, mes atsirandame prie naktinio jūros kranto. Švieselės pakyla į dangų ir pavirsta žvaigždėmis. Taip sėdėdami palengva supamės. Virš mūsų galvų visu grožiu šviečia žvaigždynai. Atrodo kad tiesiog ranka ištiesi ir paliesi Paukščių Taką. Girdisi tylus ir ramus jūros ošimas. Dvelkia šiltas vėjelis tiesiai į veidą, atnešdamas jūros kvapą. Jis harmoningai maišosi su pušų ir svaigiu manosios kvepalų kvapu. Jaučiu jos šilta ranka savojoje ir padėtą galvelę ant mano peties... Nežinau, kiek laiko taip prabėga. Nes taip gera, kad laikas jau neberūpi. Žavingoji mano širdies draugė netikėtai pakelia galvą ir pasisukus į mane švelniai paima abejomis rankomis už žandu. Jos veidas palinksta prie manojo. Vėl paskęstu jos ilgame giliame bučinyje. Švelniai nustoja bučiuoti ir atsitraukusi parodo, kad dar kartą paspausčiau tą patį simbolį, kuris jau degė žydra šviesa. Taip ir padarau. Iš karto pajuntu savo senąjį kūną. Žavingoji nežymiai pamerkia akį ir išnyksta. Aplink mane esantis pasaulis išnyksta kartu su ja. Aš sugrįžtu į realų pasaulį. Iš karto pajuntu, kaip į veidą dvelkia šiltas vėjas. Pradedu markstytis nuo ryškios šviesos. Po truputį akis apsipranta prie šviesos. Matau, kad laivo stogas jau nuimtas. Kad mes esame kažkokioje vietovėje ir aukštai virš mūsų šviečia keista saulė. Virš manęs palinksta bendrakeleiviai ir nusišypsoja.
- Na prabudai iš savo svajonių pasaulio? - Nusijuokia Saulė.
- Jau atvykome, - Šypsodamas tik lupų kampučiais, priduria Vytautas ir plačiai mosteli ranka.
Atsistoju. Matau kad plūduriuojame kažkokioje prieplaukoje. Už nugaros, tolumoje, matosi kalnų grandinė, kuria supa gausus medžių miškas, o per kurį teka upė. Prieplaukos gelmėje matosi, kaip į dangų stiebiasi aukščiausios pušis. Jų šakas lengvai supa šiltas vėjas. Tarp jų stovi jaukūs nameliai, harmoningai susiliejantys su supančia gamta. Žmonių niekur nesimato. Vėjas atneša sodrų kvapą. Pušų kvapą. Vėl užmerkiu akis ir įkvepiu giliai to puikaus oro.
- Sveikinu sėkmingai atlikus užduotį, - pasigirsta kietas kaip metalas moteriškas balsas ant prieplaukos. Pasuku galvą į ta pusę. Ant prieplaukos stovi šviesiaplaukė liekna moteris. Apsirengusi gana neįprastai. Rudi su aukštais aulais batai. Iki kelių dėvi iš neaiškios medžiagos žalią sijoną su iškarpymais. Trapius pečius dengia tokios pačios spalvos palaidinė su trumpomis rankovėmis. Plaukus juosia mėlynas raištis. Jos mėlynos šaltos akis be jokių emocijų pažvelgia tiesiai į mane.
- Prašom savo daiktus sunešti į tuos namus kur jus nuves šviečiantis takelis ir juose pasilikti, kol ateis vedlė. - Tai pasakius, pasisuko ir nuėjo link namelių. Pasijutau tarsi lediniu vandeniu perlietas. Net pasipurčiau.
- Tai Gita. - paaiškina man Saulutė su užuojauta nusišypsojus. - ji tvarko visus reikalus susijusius su atvykėliais. Kiek žinoma, tai sunkus ir pavojingas darbas.
Be žodžių užlipu ant prieplaukos. Vytautas padavinėja mano daiktus, o aš kraunu juos ant medinių grindų. Man už nugaros lyg stipraus vėjo papūstos sušniokščia galingos ir aukštos pušys. Aš atsigręžiu į jas ir su meile mirktelėju. Atrodo tarsi dar vienas galingas vėjo gūsis pereina per medžių šakas. Nustembu. Kažkaip tokio vėjo nesijaučia. Vytautas su Saule apsižvalgo ir persimeta žvilgsniais.
- Kuo sunkus ir pavojingas jos darbas? - paklausiu Vytauto, imdamas iš rankų paskutinę savo kuprinę.
- Tuo, kad ji turi be išankstinių emocijų nuspręsti, ko vertas atvykęs asmuo ir nukreipti jį ten, kur jis bus stebimas kuri laiką. Kartais pasitaiko problemų su atvykusiais ir ji - turi jas spręsti. - Truputi patyli. - Bet mums atrodo, kad su tavimi problemų nebus.
- Na kaip čia pasakius, - nusijuokiu, - valdžiai anksčiau ar vėliau būna problemų.
- Kokiu? - susidomi.
- Nenori paleisti iš savo įtakos sferos - ironiškai šypteliu.
- Juokauji? - nepatikliai kilsteli antakius.
- Ne.
Tas ironiškai šypteli, o Saulutė pamoja man ranka.
- Sėkmės!
- Ačiū. Ir jums saugių misijų! - užsimetu kuprinę ant pečiu ir pasuku link kranto. Pasiekęs jį metu paskutinį žvilgsnį į mano gelbėtojus. Jie žvelgia man įkandin. Aš jiems mosteliu. „Ačiū už viską“, su dėkingumu mintyse jiems pasakau. Tie, tarsi išgirdę mano dėkingas mintis, atsakydami kilstelėjo rankas su apyrankėm.
- Nėra už ką! - iki manes atlekia Saulutės šūksnis.
Apstulbęs stabteliu. „Negi jie per toki atstumą perskaitė mano mintis?! „ Tiedu nusikvatoja ir ima kažką tvarkytis kateryje. Žengiu prieplauka link kranto ir spėlioju kokių dar nuotykiu sulauksiu? Kokie dar mane išbandymai laukia. Nužengiu ant plytelėmis kloto takelio. Staiga dvi plytelės po mano kojom iškarto užsidega žalia šviesa. Ir ne tik jos bet dar penkios toliau nuo manęs. Supratau. Tai ir yra tas takelis, apie kurį kalbėjo plieninė moteris. Taip aš ją mintyse pavadinu. Atsidūstu ir žengiu tolyn žaliai šviečiančiu takeliu. Kiek be eičiau, vis prieky šviečia penkios plytelės. Stabteliu. Atsigręžiu atgal. Tos kuriuos švietė mano kelionės pradžioje, jau užgesusios ir niekuo nesiskiria nuo kitų. Aišku. Tikrai. Taip man rodomas kelias. Tik įdomu. Ar visada plytelės dega žalia spalva? Nusprendžiu vedlės to paklausti, kai ji ateis. Einu toliau, kur mane veda... žalių plytelių kelias. Jaučiuosi kaip Dorotė, kuri ėjo geltonu plytų keliu. Tik aš ne ji, ir neturiu šuniuko Toto. Tik sunkią kuprine ir keletą nešulių. Todėl neskubiu žingsniu įžengiu į pušyną. Čia jų kvapas jaučiasi ypatingai stipriai. Atminti iškyla mano pirma pionierių stovykla. Kurią lankiau tolimoje vaikystėje. Žalias takelis mane veda prie vieno namo. Sienos atrodo tarsi būtų iš to pačio medžio padarytos, kaip ir tie, kurie auga aplink mus. Stogas žalias, su į viršų užlenktais kraštais, kaip kokioje Kinijoje. Langai maži ir apvalus, tarsi kokio laivo iliuminatoriai. „Čia kas? Kalėjimas? „ - pašiurpau nuo tos minties. Prie jo durų jau stovi plieninė moteris ir kiaurai gręžia mane savo šaltu mėlynu žvilgsniu. „Įdomu“ - pagalvojau „ar ji apskritai žmogus, ar kiborgas žmogaus pavidale... „
- Aš žmogus. Ir tai ne kalėjimas. O karantininės patalpos. Čia kuri laiką turėsi pabūti, kol aklimatizuosis. Paskui, kaip jau sakiau, ateis vedlys, - ji pareiškia, kai prieinu arčiau.
Nustebęs kilstelėjau antakius. Įdomu. Kaip ji suprato, ką aš galvoju? Ji, daugiau nieko nepasakius, pasisuka ir atidaro duris. Ranka parodo, kad eičiau į vidų. Atidžiai nužvelgiu namelio vidų. Jis buvo gana erdvus. Įžengiu. Ji uždaro man už nugaros duris. Apsidairau. Sienos šviesiai žalios spalvos. Grindys iš tamsaus medžio. Prie sienos stovi pusapvali lova. Įdomu, kaip tokioje miegoti? Šalia jos stovi pusapvalis šviesaus medžio stalas. Sprendžiant pagal jo raštą - pušinis. Priešingoje pusėje, ant grublėto juodo marmuro grindų, stovi didžiulis ąžuolinis kubilas, su patogiais laiptukais į jį įlipti. Iš jo kyla žolėmis kvepiantis garas. Kvapas visa namelio vidų pripildęs. Šalia kubilo stovi pusmetrio aukščio, panaši į kubilą, apvali skrynia. Prie vieno iš langų matau kompiuterinį stalą be kampų ir patogią kėdę su atlošu. Prie kito lango, riogso kažkas panašaus į dar vieną skrynią. Nusiaunu apdžiūvusius batus. Drėgnomis kojinėmis einu prie skrynios. Ant jos uždedu palapinę su miegmaišiu. Nusimetu nuo pečių kuprinę ir padedu šalia. Nusiimu per galvą permestą rankinę su nešiojamu kompiuterių ir priėjęs prie kompiuterinio stalo, padedu priėjo. Apsidairau. Jaučiu nuo kubilo pusės sklindanti karštį. Ilgai nesvarstydamas grįžtu prie durų, pasiimu savo apdžiūvusius batus ir nešu ten. Gal pavyks pradžiovinti vargšus batus. Mano spėjimas pasitvirtino. Juodo grublėto marmuro grindis tikrai buvo karštos. Padedu ant jų džiūti batus. Žengiu pora žingsniu link šalia stovinčios skrynios. Atidarau. Ten guli kažkokie žali drabužiai. „Jie čia matyt, pakvaišę dėl tos žalios spalvos“ nusijuokiu mintyse. Ištraukiu juos. Apžiūriu. Keista medžiaga. Labai plona tarsi popierius ir tampri, kaip guminė. Pakraipau galva. Tikrai keistas požiūris į drabužius. Pasižiūriu atidžiau, kokius man davė. Vienos žalios trumpikės, tokios pat spalvos kelnės iki keliu, be jokiu sagų ir virvelių ir žalias su aukšta apykakle plonas golfas. Įdomu, ar jie tinka man pagal dydį? Išsiaiškinsiu vėliau. Jeigu ką, apsirengsiu savo atsineštais drabužiais. Nusirengiu. Neskubėdamas žengiu prie laiptelių į kubilą. Grindys aplink kubilą tikrai karštos ir grubokos. Bet gerai, kad taip yra. Tikrai nepaslysi ant jų su šlapiomis kojomis. Neskubėdamas įlipu į kubilą. Vanduo tikrai karštas. Ir taip smarkiai kvepia visokiomis žolelėmis, kad net galva svaigsta. Apgraibomis su kojomis apčiuopiu kažkokį patogų povandeninį suolelį ir nieko nelaukęs atsisėdu ant jo. Po truputį kūnas atsipalaiduoja nuo patirtos kelionėje įtampos ir krūvio. Jaučiu kaip iš lėto atsileidžia kiekvienas įtemptas raumenėlis. Giliai įkvėpiu žolių aromato. Galva truputį apsisuko, nugara atsirėmiau į karšta bei drėgną sienelę. Pasijutau, tarsi būčiau gėlių lauke. Žvilgsnį nukreipiau į lubas. Jos man priminė žydrą dangų su aptrauktais lengvais plunksniniais debesėliais. Netikėtai girgžtelėjo duris. Išgirdau, kaip kažkas įėjo. Vėl girgžtelėjo jos. Matyt uždarė tas, kas įėjo į vidų. Atsargiai pasikėliau pasižiūrėti kas ten. Žiūriu prie slenksčio, kambario viduje stovi mano ūgio, liekna mergina. Jos veido bruožai ir akis priminė man lapę. O tamsūs ilgi plaukai dar labiau sustiprina tokį įspūdį. Mėlynos gėlės puošia baltą suknelę, kuri siekia kelius. Visa ji pati spindi tarsi rasos lašelis ankstų rytą. Įdėmios žalios akis mane stebi su lengva pašaipa.
- Tai ką, Gintarėli, maudaisi? - pasigirsta iki kaulo smegenų pažįstamas šiltas draugiškas balsas. Tyliai žagtelėju. Mano akis išsiplečia iš nuostabos. Žinau ją. Pažįstu nuo pat vaikystės. Pamačiusi mano veido išraišką ji linksmai nusikvatoja.
- Rita!! - sušunku atgavęs kvapą. - Kokie tave čia vėjai atvarė??
- Nugaros patrinti nereikia, - ta nusijuokia šelmiškai.
- Apsieisi, - nusijuokiu ir aš. - Tik nepradėk ir vėl. Vaikystė seniai jau praėjo. Apsieisime be nepadorių pasiūlymų. Vis tiek juos pamiršti. - Ir abu prapliumpame linksmai kvatotis. Visai kaip vaikystėje. Ji ramiai prieina prie mano senų drabužių. Juos surenka ir, lyg niekur nieko susidėjusi į atsineštą krepšelį, vis dar krizendama pasuka link durų.
- Ei Ritul! Išdykėle! - pašokau. Kur neši mano drabužius?! - šūkteliu jai įkandin. Ta atsigręžia. Su patenkinta veido išraiška parodo man liežuvėlį.
- Mirk toliau, Gintariuk. Paskui atnešiu priemones ir tave iškočiosiu.
- Nieko sau. - juokais pasipiktinu. - Ateina į mano namus, palieka nuogą ir dar kočėlu pagrasina...
Rita nusikvatoja ir išbėga besijuokianti iš namų. Aš vėl paneriu savo kūną į kvepianti žolėmis karštą vandenį. Mintimis sugrįžtu į savo tolimą praeitį. Prisimenu kaip mudu su ja lakstėme basi po gėlių pievas, pynėme iš pienių vainikus, eidavome gaudynių ir žaidėme visokius žaidimus. Kiek atmenu, nuo pat vaikystės buvo pasiutusi. Ko tik su ja neprikrėtėme... Iš prisiminimų mane sugrąžina girgžtelėjusios duris. Pagalvoju, kad čia ji sugrįžo. Truputį pasikeliu ir pažvelgiu į tą pusę. Bet, mano nuostabai, ten stovi Saulutė. Ji jau persirengusi kitais drabužiais. Ilgą, iki pat grindų, mėlyną suknelę puošia raudonas margas šalikėlis, apvyniotas atsainiai aplink laibą kaklą. Rankoje matau, kad laiko kažką plokščią ir ploną.
- Tik palik tave vieną. Iš karto nusirengi ir pradedi gražias mūsų kaimelio moteris viliotis pas save, - juokais tarsi kokia tikra sesuo subara.
- Aš čia nieko dėtas, - gūžteliu. - Mane čia uždarė jūsų ledinė ledi... - Nespėju baigti, kai, ant tų žodžių, įžengia į namus Gita. Dėbteli į mane savo lediniu žvilgsniu ir perleidžia akimis per Saulutę. Ta sumišta.
- Kas čia darosi? - paklausia griežtai. - Kas ta ledinė ledi?
- Pirštais nerodysiu, ne Amerikoje esu, - šypteliu. Saulutė nurijo juoką ir atsisuko į Gitą:
- Jis, - baksteli į mane savo piršteliu, - pametė pas mus savo planšetę. Tai jam ir atnešiau, - parodė mano daužtu ekranu planšetę, kuria laikė rankoje.
Perkūnas žino, kaip ji sugebėjo iškristi iš mano rankinės. - spėju nusistebėti savo išsiblaškymu.
Ledinė Gita pirštu parodo jai, kur padėti planšetę. Saulutė klusniai padeda ir išeidama pro duris, dar spėja man mirktelėt. Kai durys užsidaro, ledinė ledi atsigręžia į mane.
- Lipk lauk iš kubilo ir gulkis pilvu ant lovos, - griežtai paliepia. - Ateis reabilitacijos specialistė ir sutvarkys tavo raumenis.
- Dar ko. Prie jūsų nelipsiu, - užprotestuoju.
- Kodėl?
- Pirma, nepadoru, antra, dar savo žvilgsniu man nušaldysite tai, ko nereikia... - žodžiai tarsi savaime išlekia iš mano burnos. Netikėtai išgirstu, kaip manyje nusikvatoja Žavingoji. Gita krūpteli ir be žodžių apsisukus išeina pro duris. Palaukiu keletą minučių. Tada, apgailestaudamas, kad turiu palikti tokią puikią vietą, atsargiai laipteliais išlipu iš kubilo. Paimu į rankas žalias glaudes. Užsimaunu jas. Jos priglunda prie kūno tarsi antra mano oda. Jokio diskomforto nesijaučia. Pusnuogis nueinu prie kuprinės. Nukeliu nuo skrynios savo daiktus ir atidarau jos dangtį. Jos gilumoje guli žalias drabužis. Pasilenkiu ir iškeliu jį. Pasirodo, tai minkšto storo audinio chalatas. Kaip tik mano sudėjimui. Įsisupu į jį. Už nugaros girgžtelėja durys. Atsigręžiu. Į vidų įžengia Rita. Rankoje ji laiko pintinę, uždengta rankšluosčiais. Klausiamai į mane pažvelgia:
- Na ir kuo tu supykdei mūsų geležinę ledi?
- Beveik niekuo, - gūžteliu pečiais ir papasakoju. kas nutiko jai išėjus. Ta sukrizena ir palinguoja galva.
- Teisingai sako Saulė - tik palik tave vieną. Na, greitai gulkis. Neturiu aš daug laiko.
Nusimetu chalatą ir išsitiesiu ant lovos. Rita padeda pintinę ant stalo. Ir ima traukti iš ten keistus daiktus bei buteliukus ir dėti ant stalo, kuris stovėjo šalia. Įgudusiais pirštais vieną iš jų atsuka ir turinį užpila man ant nugaros. Aiktelėju. Skystis, pasirodo, yra labai šaltas. Pakvimpa šaltalankiais ir medumi. Moteris nedelsia. Greitais judesiais pradeda tepti nugarą. Pajuntu kaip ji nutirpsta. Nematau ką ji ten veikia. Galiu tik spėlioti. Po keletą minučių akies krašteliu pamatau kaip nuo stalo paima kažkokį stiklinį dirbinį su jo gale esančia skaidria kriauše ir tuščią stiklainį. Supratau, kad tai vakuuminė pompa. Iš garso suprantu, kad kažką nusiurbinėja. Tik įdomu, ką?. Pašiurpstu. Ant stalo po minutės ji pastato užsuktą ir pilnai pripildytą kruviną stiklainį, kuriame kažkas dar juda ir rangosi. Paima kitą stiklainį. Po keliu minučių pamatau, kaip ant stalo atsiranda toks pats kruvinas stiklainis. Tik jame jau mažiau matosi kažkokių kirmėlių. Didesnė dalis buvo kažkas juodo. Išgirstu kaip ji atsidūsta.
- Na ir bjaurasčių prisirinkai, pusbroli. - Pasigirsta ramus Rytos balsas - Nieko. Dabar viskas gerai. Jų nebeliko. Dar pakentėk. Liko visai nedaug. Kokia valandėlė.
- Nieko sau, nedaug. - sukikenu. - O kas čia per, hm, kirmėlės?
- Visokios, kurios maitinosi tavo kūnu ir jį nuodijo savo išskyromis. Jos dar turi ir kolektyvinę sąmonę, kuri gali reguliuoti tavo pasirinkimus. Tiksliau galėjo. Jų turi kiekvienas žmogus. Tik ne kiekvienas supranta, kad kokį maistą valgyti didžiąja dalimi reguliuoja būtent jos. Aišku, veganai jų turi mažiausia. Nes šarminėje terpėje kirmėlės negali išgyventi.
- Nieko sau... - nusistebiu. - Tai dabar mano sąmonė laisva?
- Kaip čia pasakius... - ta sukrizena. - Didžioji dalis laisva. Bet kažkuri jau yra užimta. - Ji parodo i mano apyrankę - Apie tai paklausinėk tos srities specialistų. O dabar - patylėk. Turiu sutvarkyti tavo pažeistus raumenis.
Pamatau, kaip ji paima nuo stalo tamsų buteliuką, o iš pintinės - nedidelį kiekį baltos medžiagos. Išgirstu, kaip ant nugaros kažkas sušnypščia. Po akimirkos pajuntu, kaip nugara tarsi atsileidžia ir įkaista. Rita strykteli man už nugaros ir atsisėdus ant sėdmenų apžergia kojomis. Pajaučiu, kaip jos tvirtos šlaunis priglunda prie mano kojų, o stiprios rankos ima masažuoti nugaros raumenis. Mintyse seku jos rankų judesius, įsidėmėdamas jos masažo technika. Pats kažkiek domėjausi ta sritimi, todėl niekada nepraleisdavau progos pasisemti žinių. Praeina maždaug dešimt minučių. Nugara tarsi dega. Bet jaučiu nepaprastą lengvumą. Ji nulipa ir ima masažuoti kojas. Paskui ateina eilė sėdmenims. Po gerų dešimties minučių pabaigia masažuoti.
- Viskas, branguti. Dabar gulėk ir nekeisk pozos apytiksliai pusvalandį. Jeigu nori, gali pamiegoti.
Girdžiu, kaip ji tvarkosi. Nuo stalo į krepšį nukeliauja kruvini stiklainiai, įvairūs buteliukai ir pompa. Trumpam pasirodo mano regėjimo lauke. Pamojuoja atsisveikindama ranka. Girgžtelėja durys. Tampa tylu. Atsipalaiduoju. Visame kūne jaučiu kažkokį lengvumą ir šilumą. Nepajuntu kaip užmiegu. Man sapnuojasi, kad mane aplankė Žavingoji. Ji juokiasi ir paėmusi mane už rankos, kažką pasakoja. Sapnas nutrūksta ir aš prabundu. Kambarys jau užlietas prietema. Neskubėdamas iš lėto atsikeliu. Gerai įsiklausau. Aplink tvyro spengianti tyla. Kambary nebejaučiu tos drėgmės kuri buvo pradžioje, man įžengus. Pažvelgiu į bačką. Iš jos nekyla joks garas. Nueinu prie jos ir pažvelgiu į jos vidų. Ji tuščia. Karštas vanduo dingęs. Savo padais jaučiu, kad marmuro grindys vis dar karštos. Pasitraukiu nuo kubilo ir pasilenkiu prie savo batų, kuriuos palikau išdžiūti. Kaip ir tikėjausi jie jau išdžiūvę ir net karšti. Matau kad ant skrynios guli mano išskalbti ir išlyginti senieji drabužiai. Trumpam susimastau kaip man apsirengti. Ar naujais duotais žaliais rūbais, ar savo senais. Na, bet jei man davė tuos naujus drabužius, pamėginsiu juos užsidėti. Pusnuogis juk nelakstysi po namus. Nors man tai ir patinka. Juo labiau kad neaišku kada gali užgriūti koks svečias net nepasibeldęs ir neperspėjęs. Matyt, čia tokios ceremonijos nebūdingos iš anksto pranešti ar belstis. Sakyčiau keistoki papročiai. Įdomu. O ar iš viso galiu išeiti į lauką? Gal jau karantinas pasibaigė? Pakeliu savo išdžiūvusius batus ir nunešu prie durų. Padedu šalia sienos kad niekam netrukdytu ir stumteliu ranka duris. Jos ne krust. Pastumiu stipriau abejomis rankomis. Jos nejuda. Tada pradedu stumti jas iš visu jėgų. Kad ir kaip stengiuosi, jos neatsidaro. Atrodo, tarsi jos su staktomis suaugo į vieną dalį. Gūžteliu pečiais. Matyt, karantinas dar man nesibaigė. Sugrįžtu prie žalių drabužių. Pakeliu juos ir atsargiai apsirengiu. Jie tokie ploni, kad bijau suplėšyti. Hmm.. Jie, kaip ir apatiniai, priglunda prie kūno tarsi antra oda ir nekelia jokio diskomforto.. Pritūpiu, pasilenkiu, padarau keletą mankštos pratimų. Viskas puiku. Jokiu judesių varžymų ar panašių nepatogumų. Tikrai nuostabi medžiaga. Grįžtu prie lovos. Paimu numestą chalatą ir, atidaręs šalia stovinčios skrynios dangtį, padedu jį atgal. Uždarau dangtį ir einu prie kompiuterinio stalo. Iš rankinės išsitraukiu nešiojama kompiuterį ir padedu ant stalo. Atsidarau ir įjungiu ji. Ramiai atsisėdu ant patogios, biuro kėdės. Per ta laiką kompiuteris užsikrauna. Susirandu „OneNote“ programą ir ja įjungių. Nušvinta man pažįstamas vaizdas. Atsilošiu į patogia kėdės atlošą. Užsimerkiu, kad susidėliočiau mintis. Galvoje viskas pralekia kaip pagreitintame filme. Atsidūstu, atsimerkiu ir palinkstu prie klaviatūros. Pradedu aprašinėti kas su manimi nutiko per tą beprotišką dieną. Todėl net nepastebiu, kad kol baigiau aprašinėti savo nuotykius už iliuminatorių jau tapo visai tamsu. O tai, jog atslinko tamsa pastebiu tik tada, kai namuose sutemus, stalas prie kurio sėdėjau, pradeda vis stipriau šviesti gelsva matine šviesa. Tarsi kylanti saulė į dangų. Kambarį tampa visai jauku. Užmetu akį į kompiuterio akumuliatoriaus padala, kad žinočiau kiek dar liko jame energijos. Nes įrenginys gana ilgokai dirba be jokio papildomo maitinimo, ir turėtu jo akumuliatorius būti ant ribos. Bet mano didžiuliam nustebimui, matau kad jis ne tik pilnas, bet ir kad stovi ant pakrovimo. Pasitrinu akis. Gal akis pavargo ir blogai matau? Na ne. Taip ir yra. Tikrai rodo kad kompiuteris kraunasi. Keista. Internete esu matęs kad yra tokie gadgetai, kurie taip krauna išmaniuosius telefonus. Bet kad taip krautu ir nešiojamus kompiuterius, man tai kažkas naujo. Su pele paspaudžiau ant interneto ikonėlės. Chmm.. Įdomu... Rodo kažkokį vieninteli tinklą. Matyt tai vietinis tinklas. Nes sprendžiant pagal tai kiek mes keliavome po žeme, mus tikrai negali pasiekti jokie įprasti internetiniai tinklai kurie randasi virš žemės. Staiga lauke, netoli mano namo, pasigirsta kraupus staugimas. Tai ne vilko staugimas, o kažkas tokio baisiau. Nuo to garso mano visi plaukai atsistoja piestu. Akimirksniu prisimenu Artūro Konano Doilio romaną: Baskervilių šuo. Atsistoju iš krėslo ir nueinu prie namo iliuminatoriaus. Manau, kad geriau nepavadinsi ta langeli kuris yra tame name. Atsargiai pažvelgiu pro ji. Netoli savo iliuminatoriaus už kokiu trijų metru pamatau stovinčia vos ne trimetrine garuota figūrą su aiškiais lenktais ragais ant galvos. Ji stovėjo stačia kaip žmogus. Palei jo liemenį matėsi ilgos gauruotos rankos su ilgiais raudonais nagais. Sutvėrimas tarsi pajutęs mano pakraupusi žvilgsnį, staigiai pasisuko į mane. Spėjau pamatyti nukarusia už nugaros ilga uodegą. Jo raudona šviesa degančios akis susidūrė su mano žvilgsnių ir prikaustė kelioms sekundėm vietoje. To laiko užteko kad sutvėrimas prišoktu prie iliuminatoriaus. Jo akys atsidūrė visai arti manųjų. Staiga mane tarsi elektra nukratė ir aš atšokau į kambario gilumą ir su dideliomis valios pastangomis nusukau savo akis nuo padaro žvilgsnio. Košmariškas sutvėrimas dar karta sustugo savo kraupiu balsu. Po keliu sekundžių išgirdau kaip jo nagai pradėjo draskyti namo duris. Jos net nekrustelėjo. Po kraupios minutės vėl pažvelgiau pro iliuminatorių. Staiga tolumoje iš tamsos išnyra dar viena figūrą. Ji atrodo kaip priešingybė tam siaubingam padarui. Kaip koks šviečiantis angelas su didžiuliais sparnais, bet rankoje laiko kažką panašaus į trišaki. Per keletą sekundžių jis atsiduria šalia mano namelio ir mostelėja savo trišakiu į mano durų pusę. Iš jo išlekia šviesos stulpas, ir tarsi šviesi vaivorykštė nušviečia visa namelį. Po akimirkos išgirstu kaip padaras sustaugia ir nubėga šalin. Angeliška figūra man linkteli galva. Tačiau apakintas jo spindėjimo, veido bruožų nežiūrių. Po sekundės jis pakyla į orą ir nuskrenda šalin, net nemostelėjęs savo spindinčiais sparnais. Praeina geras pusvalandis kol atsipeikėju, nuo patirtu įspūdžių. Vėl susikaupiu ties to, nuo ko mane atitraukė. Palinkstu ties savo nešiojamo kompiuterio. Mėginu prisijungti prie to vietinio internetinio tinklo. Pavyko! Spaudžiu Google chrome ikonėlė. Puslapis atsidaro. Pabandau pasiekti išsaugotus nuo seniau internetinius puslapius. Rado kad nėra prieigos prie jų. Aha... Ryšis su išoriniu pasauliu vis dėl to yra atkirstas. Ką daryti? Negi vėl kreiptis į savo Stebuklėlį? Na ne. Aš vyras. Turiu savarankiškai įveikti savo kliūtis. Keletą minčių bukai žiūriu į kompiuterio ekraną. Jeigu esu prisijungęs prie vietinio tinklo, tai kas yra tame vietiniame tinkle? Ir kaip man surasti tai kas jame transliuojama? Staiga ant ekrano iššoka nematyta ikonėlė ir uždengia puse ekrano. Paspaudžiu su kursyvu ant jo. Atsidaro puslapis. Ten matau daugybe ikonėlių išdėstytu tam tikra man nežinoma tvarka. Beveik visi apsaugoti kažkokiais slaptažodžiais. Negana to, dar parašyta man nematyta kalba. Nesu programišius kad juos nulaužčiau ir pasaulinio lygio lingvistas kad suprasčiau ką nulaužiau. Atidžiau visa puslapi nužvelgiu. Aha. Jau matau kur galiu pasirinkti kalba. Atsidarau viso pasaulio kalbas. Surandu savo šalies kalbą. Pasirenku ja. Jau matau dešiniame kampe informacijos ikonėle. Paspaudžiu ja. Skaitau. Rašo, kad norint išeiti iš namo, reikia padaryti duota testą, kuris ir nurodys koks ateis vedlys ir nuves to namo gyventoja i jam skirta vieta. Kiekvienas testas atrakina priėjimą prie kito testo. Ir prieš pradedant testą reikia užsiregistruoti. Surandu registracijos skilti. Jame užrašiau savo vardą, pavarde ir susikuriu slaptažodi. Atsidarau pirma testą. Mane nustebina jo dydis ir sudėtingumas. Peržvelgiu. Taip... Penki šimtai klausimu. Nemažai. Prireiks daug laiko kol į visus atsakysiu. Neklydau. Prireikė visos nakties kol ji padarau. Už tai gavau kodą, kuri turiu įvesti į nurodyta ikoną. Padaryta. Vėl testas jau iš tūkstančio klausimų. Atsidūstu. Tiek to... Išspręsiu vėliau. Juo labiau kad į dauguma iš jų iš viso nežinau atsakymo. Teks kada nors surasti juos. Užsimerkiu ir atsilošiu kėdėje. Įdomu ką veikia mano džiaugsmelis? Susijungiu su komunikatoriumi. Prieš akis išnyra Žavingoji. Ji dėvi violetinės spalvos, pusiau perregimus naktinius. Jie kaip suknele dengia jos grakščias kojas iki keliu. Ji pirštukais trina akutes ir žiovauja taip, tarsi ja būčiau pažadinęs.
- Kas nutiko brangusis? - mieguistu balsu ji paklausia manęs ir saldžiai nusižiovauja. Nesąmoningai padariau ta pati. Ne be reikalo sakoma: kad tai greičiausiai užkrečiama lyga.
- Nieko ypatingo. Tiesiog duodu pailsėti savo akim - atsakau žiovaudamas kaip ir ji.
- Tai ką veikei per naktį? Negi vėl panelės tave aplankė? - nepiktai pasišaipo.
- Panelės spėju miega ir pyragaičius sapnuoja, o aš pirmo lygio testą atlikinėjau, kad paskui galėtu mane kažkas iš čia išleisti. Sakyčiau jis gana sudėtingas ir ilgas.
- Šaunuolis. Ir kaip pavyko? - ji kilstelėjo viena antaki.
- Kažkaip pavyko. - gūžtelėjau pečiais.
- O manęs nepasiilgai? - Ji koketiškai į mane pasižiūri.
- Pasiilgau. Į lovą nesikvieti, viena miegi... - Nutaisiau nuskriausto vyro miną. Ji nusikvatoja.
- O ar prašeisi? - paklausia šelmiškai
- Ne. Saugau savo nekaltybe - Pavaizdavau susidrovėjusi.
Ji vėl pradėjo kvatotis.
- O jeigu rimtai- ji surimtėja baigusi juoktis - Kas tave ryto paukštį privertė sutrukdyti mano kuklia persona?
- Aaaa?... - klausiamai kilstelėju antaki. - Išmokai iš Vytauto ironizuoti? Šaunuolė. Gera mokinė.
- Ačiu – ji rimta mina padaro reveransą.
Nusijuokiu ir pasikasau sutrikęs galvą, prisiminęs viena įdomia detalę:
- Žinai keistas dalykas. Jau nemažai laiko esu čia šitame požeminiame pasaulyje, bet visai nenoriu valgyti.
- Tai normalu. Aš tave maitinu. - šyptelėjo Žavingoji.
- Kuria prasme maitini? - Nustebau
- Visa materija yra ne kas kita kaip energija. Apie tai net kalbėjo jūsų tariamai išmintingiausias žmogus Albertas Einšteinas: „ Visa materija yra ne kas kita, kaip tankiai suspausta energija, kad galėtume ja paliesti ir ja naudotis. “ Todėl aš ta energija ir transformuoju į maitinamąsias medžiagas ir mineralus, kad galėčiau perduoti tau į kraują. Tiesa. Dar ne pilnai tave galiu aprūpinti tokiu maistu. Dar esu pakankamai silpna, kad galėčiau pilnai tavimi tuo klausimu pasirūpinti. - Ji kaltai nuleido akis.
Aš šypteliu, paspaudžiu „Om“ ženklą ir priėjęs ja apkabinu. Jos rankos mane apsiveja, prigludusi visu kūnu atsidusta. Man tenka sutramdyti savo kylanti, kaip kinai sakytu „CI“ energija, kad išlaikyti aišku protą. Paglostau švelniai jos plaukus ir kaip galima minkštesniu balsu paklausiu:
- O nuo ko priklauso tavo stiprumas ir kokias dar funkcijas atlieki su mano organizmu?
- Kol kas tik tokias apie kurias jau kalbėjau. - Ji pakėlė savo gražiąja galvute ir pažvelgia tiesiai man į akis. Truputi raustelėja ir priduria. - Kol kas tik tokias sau leidžiu.
- Chmmm... - susimąsčiau.
Po akimirkos, supratau ką ji nori pasakyti. Tyliai sukikenu.
- Na taip. Su kitomis funkcijomis kol kas neskubėkime.
Dabar nusijuokia ir ji. Pasistiebus ant pirštu galiuku, savo lupomis akimirkai švelniai priglunda prie manųjų. Atsitraukia ir meta šelmiška žvilgsni norėdama pamatyti kokia reakcija man sukėlė. Man tuo metu apsisuka iš malonumo galva. Ji patenkinta šypteli ir pasisukus ant kulniuko išnyksta. Atsijungiau ir aš. Tenka daryti kvėpavimo pratimus kad nusiraminti. Po dešimties minučių išgirstu beldimą į duris
- Prašom! - Ir pridedu - jeigu neužrakinta. - Prisiminęs savo beviltiškas pastangas pačiam atsidaryti.
Prasiveria duris ir į vidų įžengia daili indė, basom kojom skambindama skambaliukais. Jos šviesiai šokoladinis kūnas į suptas į žalia sąri su baltais ir sidabriniais ornamentais. Tamsiai rudos gilios akis su ilgomis blakstienomis žvelgė į mane droviai. Jos laiba kaklą puošia, iš žaliu akmenų, įmantriai pagamintas vėrinys. Ausyse kaba panašus auskarai. Per sušukuotu į šoną plauku vidurį eina siaura juostelė, kuri baigiasi prie kaktos kur kaba mažas gražus žalias kulonas. Delnai iš abiejų pusiu išpaišyti gražiais ornamentais, su chna dažais. Riešus puošia įmantrios apyrankės, tarp kuriu buvo ir tokia pati, kaip pas visus esančius. Ji sudeda delnus ir truputi palenkusi galva man nusilenkia. Ta pati padarau ir aš. Ji mostu parodo kas sekčiau iš paskui ja ir išeina į lauką. Atsistoju iš kėdės, kurioje sėdėjau ir užvertęs nešiojamo kompiuterio viršų, pasuku link durų. Prie jų apsiaunu batu ir stumteliu namo duris. Jos girgžtelėjusios atsidaro. Lauke apšviesta dirbtinos saulės manęs laukia mergina. Pamačiusi kad išėjau, ji indu maniera palinguoja galva ir parodo kad sekčiau jai iš paskos toliau. Taip ir padarau. Taip ir keliaujame neaišku kur. Pradėjau būgštauti ar ji manęs nesiveda pas geležine ledi. Mergina eidama prieki manęs tarsi pajutusi mano nerimą atsigręžė ir padrąsinamai nusišypsojo. Staiga pastebiu kad ta takelio dalis kuria ji eina, šviečia geltonai. Pažvelgiau sau po kojomis. Mano kaip ir pirma diena vis dar žaliai. Atsidustu. Taip ir einame apsupti paukščiu čiulbesio. Pro medžio šakas šokinėja saulės zuikučiai, kartais nušviesdami mūsų veidus ir drabužius. Girdžiu kaip tyliai skambčioja skambaliukai ant merginos kojų. Su malonumu uodžiu pušų kvapą. Mintyse prisijungiu prie bendros pušų sąmonės. Ir akimirksniu mane sukrečia ką pamatau ir išgirstu savo vidiniu regėjimu ir klausa. Regiu kad pušis kaip žiūri į mane ir choru šaukia: „intalas, intlas, intlas“ tarsi norėtu mane tuo apkabinti. Tai ne baimės ar skausmo šauksmas o džiaugsmo. Man tokia medžių reakcija: gana keista. Bet aš nesigilinu į tai. Nes tuo laiku, mano dėmėsi traukia nuostabus tu medžiu vaizdai, kuriais aš negaliu atsidžiaugti. Jie keičiasi vienas po kito atsiverdami prieš mano akis. Todėl ėjau ir klausiausi pušų šauksmu, uodžiau jų kvapus ir tiesiog viduje švytėjau. Švytėjau iš nepaaiškinamos meilės tiems medžiams. Indė stabtelėjo. Dar karta įdėmiai pažvelgė man į akis, savo giliu žvilgsniu. Nusišypsojo ir palaukė kol prieisiu. Kai priartėjau su sugretino su manimi ir toliau per žingsnį į prieki ėjo šalia manęs. Taip mudu ir įžengiame į tamsu eglyną. Čia Tankios eglių šakos stengėsi kuo daugiau užimti erdves todėl po jomis buvo gana tamsoka. Pastebiu kad ta tamsa ne tik dar aiškiau pabrėžia mūsų takelio spalvas, bet ir manojo takelio spalva po truputėli pradėjo keistis: iš žalios įgauna nežymų geltona atspalvi. Klausiamai pažvelgiau į Inde. Ta pagavusi mano žvilgsni, staiga apsisuko ir užkirto man kelia. Tai buvo taip netikėta, kad nesuspėjau sustoti ir mūsų krūtinės susirėmė. Jos veidas atsidūrė visai šalai mano. Jaučiu kaip jos šnervių gilus alsavimas glosto mano skruostus. Užuodžiu kaip nuo jos kūno sklinda; frezijų, sterlicijų, kinrožių, budlėjų žiedų, rožių į bendra kompozicija susimaišiusi kvapą. O jos tamsios akis tiesiog gręžte gręžia manąsias. Neatsitraukdamas nei per žingsni, švelniai ir neskubėdamas suimu rankomis ja per jos liekna juosmenį. Pajuntu kaip ji visa įsitempia. Akys užsidega kažkokia vidine ugnimi. Kuo atsargiau pakeliu nuo žemės ir pasisukęs pastatau į šoną. Patraukiu rankas. Neatitraukdamas žvilgsnio nuo jos degančiu ir įdėmių akių kiek galima įtaigiau ir ramiau sakau:
- Panele. Nors jus ir neprilygstamo grožio, bet jau atleiskite man stuobriui, kad savo širdį esu atidavęs kitai. Kaip Indu tautos atstovė, turite suvokti kad bet kokie intymus santykiai, su mažai pažįstamais žmonėmis, neatneš nei vienam laimės, tik laikina pasitenkinimą. O aš už amžina palaima, o ne už laikinus pasitenkinimus.
Ne esu tikras ar ji suprato mano žodžius, bet man kalbant jos akis nustoja mane gręžti, juose užgesta deganti ugnis ir dabar tik švelniai sužvilga. Ji žengteli maža žingsneli atgal. Linkteli žaviai man savo galvele. Ir netikėtai uždeda savo laiba ranka man ant krūtinės, o manąja paima ir uždeda ant savosios. Pajaučiu jaunatviškas stangrias krūtis. Neatitraukus savo žvilgsnio nuo mano akių pradeda kažką jausmingai lieti, savo gimtąja hindi kalba. Pasimečiau. Nesupratau ne žodžio ką ji man sako. Tada grėbiausi paskutinės vilties kad ja suprasti. Pamėginau neužsimerkęs išsikviesti Žavingąja. Man pavyko! Ji pasirodė visa suglumusi ir susigraudinusi.
- Mano širdies drauge, gal tu suvoki kas čia darosi ir apie ką ji man kalba? - kreipiausi į ja begarse kalba neatitraukdamas akių nuo man kažką kalbančios merginos.
- Oi sakalėlį tu raibasis - tarė ji nenuleisdama akių nuo Indės - Ji labai gražiai kalba. Prisiekinėja mumis kad nuo šiol ji bus tau kaip mylinti sesuo, už tavo tyra ir mylinčia širdį... Oi, oi... Kaip gražiai kalba. Man tik mokytis ir mokytis iš jos.
- Ką mokytis? Kaip būti mano seserimi? Tu supranti šita kalbą
- Ne. Kaip ištikimai ir pasiaukojančiai mylėti be krislo egoizmo. O dabar nedelski. Paimk abejomis rankomis jai už galvos ir pabučiuok į kaktą kaip sutikimo ženklą. Matai kad ji laukia ir jaudinasi?
Tikrai. Indė nustojo kalbėti ir matosi, kad su įtampa laukia mano reakcijos. Aš nusišypsojau. Ištiesiu abi rankas ir švelniai paimu jai už galvos. Ji nesipriešina. Žengiu nedideli žingsni arčiau jos ir lupomis atsargiai, tarsi koki žiedlapi, ir kad nebūtu per mažai vieno karto - tris kartus paliečiu jos kaktą. Tai padaręs, paleidžiu jos galvele ir iš lėto atsitraukiu. Ji pakelia į mane savo visa nušvitusi veidelį. Lengvas rausvumas po truputi prasimuša ant jos skruostu. Matau kaip iš sužvilgusiu akių ima tekėti ašaros.
- Oi tu žiogeli žaliasis, - į mane atsigręžia galutinai susigraudinusi, mano reliatyvi antroji puselė - pasirodo tu esi tikras širdžių ėdikas. - ir droviai sukikena.
- Baisai man čia reikia to galvos skausmo būti širdies ėdikų - mintyse prunkštelėjau- Žiūrėk tokia gražia mergina privedžiau prie ašarų.
- Tu visai nesupranti moterų - draugiškai papriekaištauja ji man - Jeigu viskas vyksta taip kaip vyksta, reiškia tau to reikia kažkur giliai tavo viduje. - pamokomai pakėlė savo pirštuką
- Na ir kam man to reikia, mano išmintingoji? - bandau gintis
- Kiekvienas vyras, kuris turi tokį norą, tik parodo kad jis iš tikrųjų nepasitiki savimi ir nevertina savęs kaip vyro.
Į tokį jos teiginį, man beliko tik mintyse palinguoti galva nes neturėjau kaip paprieštarauti. Tik susimastyti.
- Sita - tarė Indė uždėjusi sau ranka ant krūtinės. Supratau kad tai jos vardas.
- Rama - uždėjau sau ant krūtinės ranka nutaisęs rimta veidą. Sita išplėtė akis. Pamatęs jos tokia reakcija nesusilaikiau ir prunkštelėjau. Sitos veide staiga pasirodė nuoširdi šypsena. Ji suprato kad pokštauju ir nusijuokė. Rama ir Sita yra pagrindiniai herojai senoviniame Indu legendoje Ramajanoje. Kur vyriausias Indu dievas Rama per vargus susiranda sau žmona Indu deive Sita, bet nebūna dėl to laimingas. Nes pačiu Indu papročiai juos išskiria ir neleidžia jiems būti kartu kaip vyras ir žmona. Tragiška bet gana plačiai žinoma rytuose Indu istorija apie meile, ištikimybe ir pasiaukojimą.
Palaukes kol nauja sesutė nustojo juoktis, uždėjau sau ranka ant krūtinės:
- Gintaras - pakartojau jau rimtu veidu.
Sita rimtu veidu linktelėjo ir parodė rankos judesiu kad toliau keliautume. Netikėtai paima manęs už rankos.
Mano kūną tarsi kokia elektra nukrečia, o galvoje kažkas dzingteli iš netikėtumo aiktelių. Sita irgi ta pačia akimirka aikteli ir paleidusi ranka isitelbėja į mane, tarsi matytu pirma karta.
„Kas čia ką tik buvo? “ nustembu. Toki pat klausima įžvelgiu ir Sitos akyse. Pažvelgiu į virtualiame plane esančia Žavingaja tikėdamas atsakymo. Bet ta tik nusišypsoja, parodo liežuvėli ir dingsta. Kaltai skėsteliu rankas seseriai. Ta atsidusta, paima mane už rankos ir pradeda toliau vesti takelių. Taip toliau su ja ir einame susikabinę rankomis kaip tikri broliukas su sesutę. Mano nustebimui, dabar takelis po mano kojomis dar labiau pagelsta. O Sitos takelyje atsiranda žalumo. Kažin kodėl? Nusprendžiau kad laikui bėgant apie tai ko nors paklausinėsiu. Išeiname iš eglyno. Prieš akis atsiveria didelis šviesus beržynas. Mūsų takelis tiesėsi per gražias samanas. Mums be keliaujant mano dėmėsi patraukia vienas netoli takelio augantis jaunas berželis. Paleidžiu naujos sesers ranka ir žengiu prie jo. Ta sustoja ir stebi kur aš einu. Prieinu prie medžio ir atsigręžiu į Sita. Sesuo nužengia nuo tako ir prieina prie manęs. Atsistoja šalia ir tylomis stebi ką darysiu. Mirktelių jai ir uždėjęs abi rankas ant liekno beržo kamieno ir priglaudžiu prie jo savo kakta. Mintimis susilieju su medžio sąmone ir jo kalba pasisveikinu, laimindamas ji. Už kelių minučių, pajaučiu kad medis suragavo į mano prisilietimą ir atsiliepė savo kalba, kuri nepanaši į jokia žmonių kalba. Sąmonę užplūsta jo pasakojimas apie jo kasdienybe. Atidžiai klausausi. Po kiek laiko jis nutyla. Tada prabylu aš. Pasakoju jam apie kitus medžius, su kuriais man teko bendrauti. Apie tai, kokias jų istorijas man teko išklausyti. Kokie būna vietovių dvasios, kurias ezoterikai vadindavo agregorais. Kaip jie globoja ir saugo medžius ir viska kas aplink juos gyva. Kadangi berželis dar visai jaunas ir smalsus, jis labai noriai klausosi ką jam pasakoju. Pasakojant jam, tarsi laikas man nustoja egzistuoti. Vienu momentu intuityviai pajuntu, kad jau reikia atsisveikinti su juo iki kito karto. Tyliai atsidustų ir atsisveikinu su juo. Nespėjus pasitraukti nuo jo, per kūną tarsi žalia galinga banga, perbėga medžio energija. Pasijaučiu tarsi įgavęs žalius sparnus. Žinau ką tai reiškia. Tai berželio palaiminimas. Atsigręžiu į savo palydove. Nesupratau... Ko ji žvelgia į mane su savo apvaliomis iš nuostabos akimis ir net prisidengus delnu burna? Ar aš kažką padariau ne taip? Ji tarsi išgirdusi mano nebylu klausimą, tik Indiškai pakraipo galvele ir parodo kad reikia eiti toliau. Pamėginu pakartoti jos indiška galvos judesį. Aišku ne kažin kaip gaunasi. Ji nusijuokia, vėl delniuku prisidengdama burna. Mes sugrįžtame prie takelio ir einame juo toliau. Netrukus baigiasi gražus ir šviesus beržynas. Įžengiame į paprasta mišką. Matau kaip šakomis liuoksi smalsios voveraites ir girdžių kaip kažkur tolumoje genys dirbą savo darbą, tarsi duodamas savotiška ritmą paukščiu čiulbesiui. Netikėtai išgirstu ir laukiniu balandžiu ūkavimą. Nusijuokiu prisiminęs vaikyste. Sustoju. Sudedu delnus laiveliu ir pakartoju jų šukavimus. Sesuo iš netikėtumo trumpam žavingai atšoka nuo manęs, tarsi išgąsdinta stirnaitė ir rudom savo akimis įsistebeilija. Po keliu akimirkų pati pradeda kikenti iš savo išgąsčio. Laukiniai karveliai nutyla. Supratau kad jie klausosi mano ūkavimo. Nustoju ūkauti ir mirktelėju Sitai. Ta mirkteli man atgal. Baigęs gluminti laukinius karvelius su Sita einame toliau. Netrukus išeiname iš miško. Už jo pasimato didžiulė pieva pilna visokiu gėlių. Bekeliaudamas per pieva, jaučiu kaip mano šnerves užplūsta geliu ir kitokiu ir žolių aromatas. Kur ne kur pastebiu mažus krūmelius su aplipusiais nematytomis uogomis. O mūsų takelis veda kaip tik į tuos krūmynus, už kuriu kyšo aukštas stogas. Pasukame takeliu per krūmynus link to pastato.. Išėjęs už jų pamatau: kad prie skardžiaus stovi geltonos spalvos didžiulis namas su nendriniu stogu. O didžiuliai spalvoto stiklo langai, primina bažnyčios vitražus. Tik ten nėra religinės tematikos. O pavaizduoti visokie augalai ir žmonės kurie renka juos. Nusprendžiu kad tai: kokio nors žolininko buveinė. Tačiau mano dėmėsi patraukia kai kas kita. Kuo arčiau einu prie namo, tuo didingesnis man veriasi vaizdas už jo. Prieš mano akis atsiveria begaliniai miškai dingdami tolumoje. Tai atrodo kaip begalinė žalia jūrą su savo žaliomis bangų keteromis. Savo žvilgsnį nukreipiu nuo mišku prie namo. Prie jo durų matau stovinti senolį. Jo žili, smulkus ir ilgi, plaukai susijungusi su barzda siekia juosmenį, kuri juosia pinta balta virvutė. Šviesus su ornamentais išsiuvinėti lininiai drabužiai, sudaro jo kaip žynio įspūdi. Tokį jo įspūdį sustiprina ir rankoje laikoma tarsi iš žalčiu pinta lazdą, o ant kaktos nubraižytas keistas simbolis. Iš šalies tas žmogus atrodo tarsi senovės lietuviu krivis, kuris neseniai sugrįžo iš Indijos. Šalia jo kojų, tupi auksinis rotveileris, kuris ramiu ir geru žvilgsniu stebi mūsų atėjimą. Nustebau pamatęs ant šuns kaklo tai, ko tikrai nesitikėjau pamatyti. Pro jo ilgus plaukus matosi kažkas panašaus į apyranke kuria mes visi nešiojome. Mums artėjant Indiško krivio veide pasirodo mąsli šypsena. Įdomu ką tai reiškia? Ar jis mato tai ko mes nematome?
- O svečiai - kai tik prieiname prie jo, prabyla į mus savo maloniu baritonų - Kuo galiu padėti?
Indė jam giliai nusilenkia ir pradeda jam pasakoti savo hindi kalba savo patirti su manimi. Mano nuostabai, aš suprantu ką ji kalba. Kažkada mačiau indiškus klasikinius serialus; Maha Bharata ir Ramajana. Tai buvo istorijos apie senovės Indijos dievybes. Tada dar nesupratau tos kalbos. O dabar... Ir kada aš suspėjau ja išmokti?? Kol aš kankinuosi savo spėlionėse, senolis besiklausydamas jos pasakojimo, apie tai kokie įvykiai buvo mūsų kelionėje, nežymiai kilstelėjo antakius. Matau kaip mąsli jo šypsena išnyksta ir veidas tampa labai rimtas. Nusprendžiu palaukti ir pažiūrėti kas bus toliau. Baigusi kalbėti Sita vėl jam nusilenkia ir sudeda delnus laiveliu. Senolis keletą sekundžių žiuri jai į akis, paskui indiška maniera palinguoja galva ir atsigręžią į mane. Jo veide vėl pasirodo maloni ir šilta šypsena.
- Prašom į vidų Sitos broli - Nusilenkia man - Mano vardas Višmamitra.
- Višvamitra? - perklausiu - Ar tas pats Višvamitra, kuris žiloje senovėje lydėjo Rama ir Lakšmana į pirma jų kelione?
Atsitiesęs, senolis tyliai nusijuokia parodydamas didelius ir baltus dantis.
- Puiki tavo atmintis Sitos broli. Užeik į vidų. Apie tai pašnekėsime vėliau. - Jis svetingai mosteli ranka, į praviras duris.
Aš vėl nevykusiai pavaizduoju indiška galvos lingavimą. Sita sukikena. Višvamitra paslepia savo šypsena po barzda. Tik akys linksmai sužybčioja ir pasisukęs eina į pastato vidų. Mes einame jam iš paskos. Iš paskos mums vizgindamas uodega įbėga šuo.
Nužvelgiu kur atsiduriame. Didelėje salėje, per vidurį stovi žaižaruojantis visomis spalvomis kubas. Sienas dengia įdomios freskos ir vitražiniai langai.
Krūpteliu kai mano galvoje nuskamba balsas, labai primenantis šuns lojimą:
- Greitai gausiu ėsti. Tai gerai.
- Kas čia? - garsiai nejučiomis paklausiu hindi kalba. Sita su senoliu nustebę pažvelgia į mane po keliu sekundžių persimeta daugiareikšmiais žvilgsniais.
- Tai vieta kurioje slypi visa tau reikiama informacija. - ramiai atsako senolis atidžiai mane stebėdamas.
- Aš ne apie tai. - papurtau galva
- O apie ką? - Višvamitra klausiamai kilstelėja antakius.
- Apie ta lojanti balsą, kuri išgirdau savo galvoje. - ramiai paaiškinu jam.
- Aaaa... Nutęsia tas ir jo veide pasirodo ironijos šešėlis - tai Bonis. Mūsų šuo. Jis visai dar jaunas ir gana energingai į vieša erdve skleidžia savo mintis.
- Kaip suprasti į vieša erdve? - Nustebęs įsistebeiliju į senoli. Man dingtelėja mintis: kad gal ir aš taip pat elgiuosi kaip šuo.
- Ta prasme, - nusijuokė tas - kad visi čia girdi naujoku mintis, jeigu jie jų neuždaro savo privačioje erdvėje.
Man staiga pasidaro gėda. Nes supratau ką galėjo kiti išgirsti apie juos kai mintyse apie juos galvojau. Mano veidą išmuša raudonis. Senolis už jaučiamai palinguoja galva, o mergina nuoširdžiai sukikena.
- Atsiprašau už savo ne taktą - nusilenkiu jiems. Tie atsakydami nusilenkė man.
- Nieko tokio - su ryškiu rytietišku akcentu staiga prabyla mano palydovė. Aš iš netikėtumo net pašoku vietoje. Kas ja prajuokina. - Taip ir turėjo būti. - Sako man ji švelniai ir priėjus ir paima mane už rankos. Mane labiau nustebino ne toks jos teiginys, o tai kad ji moka kalbėti mano kalba.
- Nesistebėk tuo mano mielas broli- su šypsena veide sako man Sita, tikrai skaitydama mano ne tik mintis bet ir jausmus. - Kai tapome brolis ir sesuo, man persidavė tavo žinios apie tavo kalba. Tu kaip mes jau girdėjome, irgi moki mano kalba.
Man viduje buvo nesmagu. Gal nesąmoningai savo mintimis įžeidžiau mane supančius žmones, o jie sako kad taip ir turi būti. Kaip jie gali taip man nuolaidžiauti? Prisiminiau ledine ledi Gita. Ir po akimirkos krūptelėjau išgirdęs jos balsą, kažkur už nugaros, sklindanti iš viršaus
- Ji sako tiesa.
Pažvelgiau į ta puse. Nedideliame balkone virš išėjimo iš salės, stovėjo Gita ir atlaidžiai man šypsojosi. Aš dar labiau pasimečiau. Ko jau ko, bet tikrai nesitikėjau pamatyti ja besišypsančia. Taip pasimečiau kad paraudau iki plauku šaknų. Aplinkiniai sukrizeno. Juos pralinksmino tokia mano reakcija.
- Atsiprašau jūsų. - nusilenkiau jai - O kodėl neperspėjote manęs? Ir kodėl taip turi būti?
- Todėl kad tai buvo karantino laikotarpis - kantriai paaiškino Gita nenustodama šypsotis.
- Karantino? Aš galvojau kad tai susiję su kokia užkrečiama liga.
Trijulė smagiai nusikvatojo.
- Būna bakteriologinės ir virusu loginės lygos, bet kol turi tai - ji parodo į savo apyranke šypsodamasi - tau jokios lygos negresia.
- Tada nesuprantu - nudžiugau, išgirdęs ši bei ta nauja apie savo paslaptinga Žavinguole - Tai apie kokia lyga kalbate? - susirūpinau. Man atminti išplaukė vaizdai, kaip Ritulka traukė iš manęs kažkokias kirmėles. Negi ji apie jas?
- Tai proto ir dvasios lyga. - nuskambėjo netikėtas atsakymas.
- Aaa??? - Nustebęs pakėliau antakius. Pasijutau kaip japonu animės herojus, aplink kurio galva atsiranda klaustuku eilės... Vėl pasigirdo darnus trijulės kvatojimas. Matėsi kad jie smaginasi iš dūšios.
- Na ir tavo fantazija... Kikena senolis.
- O dabar pakalbėkime rimtai. - pasakė kai juokai nurimo. - Man Gita pasakė kad karantiną praėjai sėkmingai. O tavo palydovė - ranka parodo į šalia jo stovinčia mergina - Kad ne tik praėjai išbandymą, ir net tapai jos broliu. Bet… - jis reikšmingai trumpam nutyla - Ir nustatė kai ką įdomaus apie tave.
- Nieko pas mane įdomaus nėra - burbtelėjau - esu paprastas vyras ir tiek.
- Tu tik taip sakai. Nes pats nevertini savęs tokio koks esi iš tikrųjų. Todėl ir tavo potencialas nors ir didelis, bet smarkiai nuslopintas.
Na va. - Pagalvojau. - Man ta pati tvirtina ir... Mano stebuklėlis. - paskutine sekunde suspėjau nepaminėti Žavingosios vardo. Supratau kad dabar turėsiu kaip įmanoma rečiau galvoti apie savo dvasios draugės vardą, kad nenugirstu kas nors. Labai nepatogu.
- Labai teisingas sprendimas – linktelėja galva senolis Višvamitra. - O dabar einame su manimi. Supažindinsiu su kitais savo mokiniais. - ir pasuka link durų.
- Na va- burbtelėjau eidamas paskui senoli - vėl sodins į mokyklos suolą kaip vaikystėje...
Senolis stabtelėja, atsigręžia į mane ir klausiamai kilsteli antakius. Merginos prapliumpa kvatotis.
Supratęs kad tai tik eilinis pokštas, palinguoja galva ir pasisukęs eina į pastato gelme. Nuseku jam iš paskos. Netrukus įžengiame į nedideli šviesu koridorių, kur matosi eilė skirtingu spalvų ir formų durų stovinčiu po viena puse.  Prieiname prie geltonu durų. Girdžiu kaip už jų kažkas groja smuiku. Senolis stabteli prie jų. Nutyla smuiko griežimas. Pasigirsta tylus žingsniai į mūsų puse. Atsidaro duris. Prieš mus stovi aukštas, gerai sudėtas jaunuolis. Apsirengęs paprastais lengvai krentančiais baltais drabužiais. Po jais matosi aptemti tik balti drabužiai, kokius radau savo namelio skrynioje. Tik pas mane jie buvo žali. Atidžiau įsižiūriu į vaikino veidą. Trumpi rudi plaukai, susitaršę, sruogomis krinta į visas puses, truputi uždengdami aukšta intelektualia kakta, o tamsiai mėlynos akis žvelgia tvirtu ir atviru žvilgsnių. Veide nesimato net susierzinimo šešėlio kad buvo pertrauktas. Jaučiu kaip nuo jo tiesiog dvelkia ramybė ir susikaupimas.  Klausiamai pažvelgia man tiesiai į  akis. Jo žvilgsnis tarsi pakere ir užburia mane. Iškarto jam pajutau prielankumą. „Su tokiu ir į žvalgyba drąsiai eičiau“ Pagalvoju, pamiršęs kad čia mintis skamba lygiai tai pat kaip ir žodžiai. Vaikino akyse perbėga juoko kibirkštis ir tuoj užgesta. „Puiki savitvarda“ šmėsteli mintis galvoje.  Vaikinas baigęs mane keletą akimirkų tyrinėti nusuka akis i senoli.
- Laba diena dėde Višvamitra. Kuo galiu padėti? – mandagiai pasiteirauja jo.
- Laba diena Saliamonai – Nusilenkia jam Višvamitra- netrukus eisime valgyti. Mes tavęs lauksime valgykloje už dešimt minučių. – tai pasakęs dar minute tylomis žvelgia į vaikina.
Vaikinas linkteli galva tarsi atsakydamas jam ir dar karta perlieja mane savo kerinčiu žvilgsnių. - gerai busiu. – Lakoniškai patvirtina ir uždaro duris. Viena akimirka pastebiu jo veide šmėstelėjusia sumišusia šypsenėle.
Su Višvamitra nueiname nuo durų tolin koridorių. Prieiname prie smaragdinių durų. Jos atrodo tarsi būtu pačios gamtos sukurtos. Tokia harmonija jaučiasi nuo visu jos raižytu linijų. Senolis stabteli prie jų ir pabaladoja į jas. Po keliu akimirkų pasigirsta skambus ir gražus merginos linksmas šūktelėjimas: „Minute! „ Išgirstu kaip lengvi žingsneliai pribėga prie durų. Jas atlapoja jauna mergina.
- O dėde Višmamitra! - linksmai sušunka pamačiusi senoli.
Ji visa priešingybė prieš tai buvusiam jaunuoliui. Jos ilgi šviesiai žali plaukai sruogomis krenta žemiau talijos, o tokios pat spalvos didelės akis žėri kaip dvi žvaigždės nuostabaus grožio veide. Tarp plauku pastebiu kišančias nedidelės bet pailgos ausytės. Negi iš tikrųjų būna elfu? Tarsi norėdama pabrėžti savo ne žmogiška natūrą, mergina dėvi ir atitinkama apranga kuri dar labiau primena apie elfus. Atidžiau pažvelgiu į ja. Susidaro toks jausmas, kad ji tarsi nenustygsta vietoje ir ka dabar matau priešais save - yra tik gražus laikinas miražas. „ Oi kokia ji miela... Visai kaip kokia super heroja iš japonu animės“- prabėga išdavikiška mintis.
Mergina tarsi sustingsta vietoje ir jos žaliu akių gelmė nukrypsta į mane. Juose išskaitau didžiuli nustebima. Po akimirkos ji suprunkščia. Jos veidą papuošia nežymus raudonis.
- Nu ačiu... - tarsteli man ir pasuka paraudusi veideli į Višvamitra.
-  Čia naujas tas draugas apie kuri jus dėde kalbėjote? O jis juokingas...
- Džiuginta. – priekaištingai subara ja senolis. – Taip. Čia jis.  Su juo artimiau susipažinsi vėliau... Jeigu tik jo sesuo Sita tau ta leis. – priduria po pauzės su sunkiai pagaunama šypsena veide. - O dabar ruoškis pietauti. Už pusvalandžio laukiame tavęs valgykloje. - Višvamitra nusišypsoja jai kaip senai pažystamai.
Elfė tarsi pašoko vietoje. Man pasivaidena, kad net jos plaukai įgavo kažkokį kita atspalvi.
- O Saliamonui pasakėte? O ką ji man gali uždrausti? Nuo kada jis tapo jos broliu? Jis visai į ja nepanašus.
Višvamitra tarsi stabdydamas jos klausimu srautą kilsteli ranka atstato delną į prieki.
- Džiuginta, viska sužinosi savo laiku. Neskubėk kaip visada pirma įvykių.
Tu žinai koks Saliamonas greitas. Tad pasakiau kad ateitu už dešimties minučių. – mirkteli merginai.
Ta linkteli galva ir įsišiepia. Dar karta pažvelgusi i mano sužavėta žvilgsni nukreipta į ja, sukikena ir išnyksta už tyliai užsidariusiu durų.
Višvamitra atsidusta ir pasuka tolin į koridoriaus gelme. Netrukus prieiname  dar vienas duris. Tai buvo paprastos baltos duris.  Senolis stabteli prie jų. Su lazda užbraižo kažkokį ženklą ir duris automatiškai atsidaro nuslinkdamos į siena. Mes įžengiame į vidų. Atidžiai viska nužvelgiu. Tai nedidelis kambarys. Primenantis tą kuri turėjau pirmame name. Tokia pati lova stovi palei siena, tik jau su baldakimu nuo uodu. Įdomu iš kur tu sutvėrimu gali čia atsirasti? Prie lango jau pažystamas kompiuterinis stalas. Kambarį vienoje sienoje matosi dar vienerios duris. Matyt ten sanitarinis mazgas. Mano mokytojas pasisuka į manę.
- Čia tu kuri laika gyvensi. Atgal į karantinini namą nebegrįši. Jeigu ten palikai savo daiktus, jie bus atnešti tau po pietų. O dabar eik po dušu, o aš tavęs su kitais lauksiu valgykloje. Surasi ji pagal kvapą.
Tai pasakęs apsisuka ir išeina pro duris. Jos be garso užsidaro. Susirūpinu. O kaip man išeiti iš to kambario taip ir nepasakė. Girdžiu jo tolstančius žingsnius, tačiau šaukti nedrįstų. Gal savaime kaip nors išsispręs. Todėl nedelsdamas pasuku prie kitu durų, esančiu šitame kambarį. Ačiu Dievui, jos visai paprastos. Nuspaudžiu rankeną ir atidarau jas. Kaip ir galvojau - čia sanitarinis mazgas. Prie vienos sienos stovi tik YouTube matytas japoniškas tualetas, prie kitos pačiame kambarėlio gale matosi dušo kabina. Šalia jos nedidelė kriauklė, virš kurios kaba maža spintelė su veidrodžiu. Štai ir visas sanitarinis mazgas. Greitai nusimetu drabužius ir pakabinu ant sienoje įrengtu kabyklų ir įeinu į dušo kabiną. Uždarau paskui save dušo kabinos duris ir pamatau kad čia nėra jokio vandens maišytuvo. Staiga ant manęs pasipila šiltas vanduo. Vos spėju užsimerkti. Iš karto virtualiame plane pasirodo Žavingoji. Ji su maudymuku kuris jai puikiai tinka.
- Dabar brangusis mano aš tave išmaudysiu. Aš reguliuoju šita dušo kabina. - ir pamerkia man aki. - tik neatsimerk kol leisiu.
- Ok- linkteliu galva
Šiltas vanduo nustoja bėgti ir pajaučiu kad ant manęs iš visu pusiu ima purkšti kažkokį skysti. Užuodžiu kaip šiltas, jausmingas medžių aromatas, apgaubiantis gaiviu prieskoniniu šydu užpildo dušo kabiną. Atrodo kad tas kvapas įsiskverbia į kiekviena mano odos ląstele. Netrukus vėl pasipila šiltas vanduo. Ši karta jis purškia čiurkšlėmis iš visu pusiu. Netikėtai vanduo tampa ledinis. Aikteliu. Jis vėl tampa karštas, o po akimirkos vėl ledinis.
- Žavingoji! - sušunku mintyse - kas čia per cirkai?
- Tai katinėli ne cirkai, o tavo organizmo grūdinimas – ta nekaltai sumirksi akutėmis. Nors kažkodėl nujaučiu kad esmė visai ne ta. Vanduo nustoja purkšti ir iš kabinos grindų ima pusti šiltas sausas vėjas. Per minute išdžiūstu. Įspūdingas dušas.
- Dabar jau gali atsimerkti ir apsirengti - leidžia mano meilutė.
- Ačiu – mandagiai padėkoju ir pradedu rengtis. Geriau jau jos nepykdyti. O tai vėl kažką iškrės ir tik akutėmis nekaltai pamirksės. Apsirengiu, atsidarau duris ir įeinu į kambarį ir sustingstu iš nuostabos.
- Vauu... te ištariu... -  Ant lovos, tarsi savo namuose sėdi Saliamonas ir ramiai skaito mano knyga apie akmenis ir mineralus. Išgirdęs mano nustebusi šūksni, pakelia į mane akis ir užverčia knyga.
- Laba diena. - dar karta kažkodėl su manimi pasisveikina. Labai mandagus jaunuolis - Nusprendžiau jums parodyti kur randasi valgykla kad nereikėtu klaidžioti.
- Labai ačiu Saliamonai. - Nusilenkiu jam. - jus labai malonus.
Saliamonas keletą sekundžių su sunkiai nusakoma veido išraiška žiuri man i akis, tarsi klaustu ar aš rimtai sakau kad jis yra labai malonus. Paskui nieko nepasakęs, padeda skaityta knyga ant lovos ir atsistojęs eina prie lauko durų. Aš nuseku jam iš paskos. Priėjės prie durų, Saliamonas uždeda ant jų delną ir brūkštelį į šoną, tarsi valdytu planšete. Mano nuostabai duris taip ir atsidaro. Pamatęs kaip įsižiojau iš nustebimo, prunkšteli ir įžengia į koridorių. Vos mums išėjus duris automatiškai užsidaro. Tuo metu vaikinas sparčiu žingsniu nueina į ta puse, kur girdėjau prieš tai nueinanti mokytoja. Puolu ji vytis. Netrukus ateiname į koridoriaus galą, kur stovi dvivėres stiklinės duris, išraižytos  įmantriais ornamentais, primenančius vynuogyno vijoklius. Jaunuolis praveria jas. Ir prieš mano akis atsiveria didžiulė salė. Joje tyliai skamba kažkokia paprasta neįmantri bet graži muzika pripildyta paukščiu čiulbėjimo. Patalpos vidurį, stovi ilgas siauras bet masyvus stalas. Prie jo jau sėdi ne tik tie, kuriuos jau teko čia sutikti, bet ir man nepažystami žmonės. Kažkodėl niekas tarpusavi nesikalba, kaip būna paprastai laukiant pietų. Išgirdę mūsų žingsnius, sėdintis pasuka į mus galvas. Pajuntu kaip visu žvilgsniai kažkodėl nukrypsta į mano puse.
- Tai štai koks tas pušu užkalbėtojas – netikėtai hindi kalba, tyla nutraukia stalo gale sėdintis stambus, tamsaus gymio vyras kreipdamasis į kitus sėdinčius. Pastebiu kad prabilęs vyras apsirengęs kaip Višmamitra. Tik skirtingai nuo jo, neturi ilgu plauku ir barzdos.
- Jus čia apie ką? - nustebęs tiesiog automatiškai, pasiteirauju jo ta pačia kalba.
Vyras nustebęs kilsteli antakius ir atidžiai įsistelbia į mane. Kažkas salėje tyliai aikteli. Sita su Višvamitru išsišiepia iki ausų. Žinau kad suprantu ta kalba, bet kad ja kalbėčiau taip kaip savo gimtąja... man pačiam buvo tai netikėta. Apsidairau kur atsisėsti. Matau vieta tarp Sitos ir Višvamitros. Ten ir atsisėdu. Klausiamai pažvelgiu į mane taip pavadinusi vyrą. Tas pamatė mano klausiama žvilgsnį, ir atsikrenkšteli.  Visus neskubėdamas nužvelgia ir pasisuka galiausiai į mane.
-  Matau turiu pasiaiškinti. – Jis pasimuisto - Kai jūs ponas atvykote, o mes visi žinome kada atvyksta nauji nariai, mes druidai pastebėjome kaip sujudo gamta. Ypatingai pušų sąmonės. Jos tapo labai neramios. Pradžioje mes sunerimome. Nes pagalvojome kad iškilo kažkoks mums pavojus. Bet tai buvo ne pavojaus vibracijos, o didžiulio džiaugsmo. Tada mes priminėm sena legenda apie tai, kaip buvo sukurtas šitas pasaulis. - pajutau kaip jis mane dabar tiesiog virina savo tamsiomis akimis. Pastebėjau kad aplinkiniai žvelgia į mane tarsi manęs nematytu. Supratau kodėl. Jie greičiausiai įsijungė savo vidinius vertėjus, taip kaip kažkada aš naudojausi savo familiare.
- Kas per legenda? - pasiteiravau. Man pasidarė labai smalsu. Visada domėjausi visokiomis legendomis.
- Apie tai pakalbėsime po pietų. - Pakėlė ranka senolis Višvamitra. - dabar darykite savo užsakymus.
Kažkodėl visi tylėjo ir neskubėjo duoti užsakymu. Tada aš pakėliau ranka.
- Tada man bulvių košės su troškintomis daržovėm.
Per valgomąjį nuvilnijo juoko banga.
- Kas čia juokingo sesute? - paklausiau šalia sėdėjusios Sitos, kuri kikeno prisidengusi burna.
- Tai kad nereikia garsiai užsakinėti maisto. - atsakė senolis, atlaidžiai šypsodamas. - Maistas užsakomas per tavo familiarą. Jis žino koks tau maistas šiuo metu yra tinkamiausias. Bet kadangi tu esi visai žalias mūsų pasauli, kaip koks mažas vaikas, tai tau bus pateikiamas ir vaikiškas maistas. Tai toks koki tu užsakai. Tik mėsos pas mus nėra. Nes mėsa nesuderinama su tomis vibracijomis, per kurias tu bendrauji su savo familiaru. Mėsos vibracijos tarsi užkemša tarpusavio ryšio kanalus - visa tai senolis, man paaiškina ramiai siurbčiodamas kažkokį žaižaruojanti skysti, iš stiklinės plačios kolbos, kuria jis tiesiog ore materializavo savo rankoje.
„ Neblogas fokusas“ pagalvoju apie toki jo veiksmą. Ir po akimirkos mintyse prikandu liežuvį, prisiminęs kad mano mintis skamba taip pat garsiai kaip ir ištarti žodžiai. Kito stalo gale nusijuokia Saulė, atidžiai stebėjusi mus. Šalia jos sėdintis Vytautas tik ironiškai šypteli lupu kampučių. „Kaip gerai kad jus čia“ nusiunčiu jiems savo minti. Tiedu man linkteli galva ir nusišypso. Kaip pastebėjau ir jie taip sau materializavo maistą. Tai pat tai kolboje skystis, tik kitokios spalvos. Netrukus prieš mano akis iš niekur atsiranda molinis gylus dubuo su bulvių koše ir troškintomis daržovėm. Pažvelgiu i Saliamono puse. Priešais ji stovi toks pats maistas. Jis mąsliai žvelgdamas kažkur priešais save, paskubomis kabina su šaukštu dubens turini. Man jis primena mano sūnų kurio turbūt daugiau jau nebepamatysiu. Vaikinas pajunta mano žvilgsni ir mintis nukreiptas jo adresų. Pažvelgia klausiamai į mane. Mirkteliu. Jo veide vėl atsiranda ta sunkiai nusakoma išraiška, kuri mane prajuokina. Nusisuku ir tyliai kikendamas pradedu valgyti. Maistas visai skanus. Bulvių košė puri, o troškintos daržovės tiesiog tirpsta burnoje. Todėl nesuprantu, ko jis jaučiasi toks nelaimingas ja valgydamas. Netrukus visi nustoja valgyti ir gerti. Ir aš ištuštinęs dubenį atstumiu nuo savęs. Jis kaip ir kiti indai, tiesiog ištirpsta ore. Niekas neskuba kilti iš savo vietų.
- Tai kas ten per legenda? - vėl pasiteiravau to vyro kuris pradžioje mane taip pavadino.
Jis pažvelgia klausiamai i Višvamitrą. Tas linkteli galvą.
- Legendoje pasakojama, kad kažkada senovės Indijos išminčiai žinojo apie tai, kada ateis keturi žmonijos evoliucijos etapai. Jie vadinasi Jugomis. Tai Kritajuga, Tretajuga, Dvarapajuga, ir dabartinis laikas Kalijuga. Ir ji truks keturi šimtai trisdešimt du tūkstančiai metų. Aišku tas laikas gana ginčitinas dėl mūsų planetos sukimosi greičio mažėjimo. Nes žemė po truputi vis lėčiau ir lėčiau sukasi. Todėl dabar esanti para, yra kur kas ilgesnė nei buvo prieš dešimt tūkstančiu metu. Nes kas šimtas metu, laikas žemėje prailgėja dvejomis sekundėmis. Be to neaišku kokius matavimo vienetus tada naudojo senovės Indijos išminčiai.
Krenkšteli prisidengęs burna Višvamitra. Vyras pašnairuoja i ji ir toliau pasakoja
- Taigi jeigu tikėti tomis legendomis, tai žmonija gyvens šitoje planetoje ne daugiau kaip keturis milijonus trišimtai dvidešimt metu. Paskui bus totalus sunaikinimas. Todėl išminčiai kurie gyveno Kritajugoje sugalvojo pastatyti šita pasauli. Kad šventieji išminčiai galėtu gyventi ir tada kai ateis Kalijugos amžius. Juo labiau kad kartais jauna civilizacija aplankydavo būtybės iš dangaus ir atlikinėdavo eksperimentus su žmonėmis. Todėl senovės brahmanai ieškojo žemėje tokios vietos, kur niekada nevyksta žemės drebėjimai. Taip jie ir atvyko į šia šali, kur pradėjo savo statybas. Vienu metu, neaišku iš kur atsirado keista būtybė ir pasiūlė savo pagalba pastatyti tokia šalį. Išminčiai nežinojo ar jis demonas ar pusdievis. Nes darė neįmanomus dalykus. Galėjo mėnesiais nieko nevalgyti ir negerti. Mantru pagalba ne tik materializavo visokius daiktus, net skraidė be jokiu aparatu atsistojęs ant vėjo. Pasakojama, kad išminčiai pabūgę jo neapsakomu įvairiapusišku galiu uždarė ji giliausiame požymyje šitoje šalyje, davę tik keletas medžio sėklų. Po šimtu metu jie atidarė požemi ir apstulbo atradę ta pasauli kuri dabar aplink save matai o ji pati kabanti ore virš medžiu paskendusi gilioje meditacijoje. Ta būtybė turėjo vardą... - vyras trumpam nutyla atidžiai žvelgdamas man į akis- jo vardas: Intalas
Krūpteliu. Prieš akis pralekia prisiminimas apie tai kaip pušis sureagavo į mano atėjimą i šita pasauli. Kaip jie šaukė kai prisijungiau prie jų bendros sąmonės. Bet... Čia matyti sutapimas. Tikrai sutapimas. Nes aš prisimenu savo gyvenimą ir tikrai negalėjau būti ta legendinė būtybė. Na taip. Labai myliu medžius, ypač pušis, bet kad bučiau jis... Nesąmonė.. Taip įsigilinu į savo mintis kad nepamatau kaip kiti tarpusavi susižvalgo ir be garso pakilo nuo savo kėdžių ir išeina pro duris. Pajuntu kaip mano petį paliečia lengva moteriška ranka. Pažvelgiu į ta puse. Matau kaip su manimi liko tik sesutė. Atsistoju. Ji mane apkabina. Atsidūsta ir atsitraukia. Ištiesia man ranka. Mes be žodžių susimame už ranku ir kaip tada miške. Pamatau prie durų mūsų jau laukiančius Saliamoną ir Džiuginta. Susikabinęs už ranku su seserimi išeinu į lauką. Jaučiu kaip šiltas vėjelis švelniai man pučia į veidą. Užuodžiu lauko gėlęs ir tuo pačiu miško kvapą. Kažkur tolumoje girdisi kaip čiulba paukščiai. Stovinėti vienoje vietoje netenka. Sita mus veda geltono smėlio takeliu kuris sukasi už namo. Mums einant po kojomis šiugžda smėlis. Vos pasukome už namo kampo, kai priekyje pasimatė didžiuliai toliai. Net neįtikėtina, kad tokios gali būti erdvės, taip gyliai po žeme. Netrukus užeiname už namo ir atsidūrėme ant aukšto skardžio. Čia man galutinai užėmė kvapą. Prieš mano akis, atsivėrė nepaprastas vaizdas. Palei skardi vinguriuodama tarsi gyvate eina platus kelias nuklotas, kiek įžiūrėjau iš plačiu bazalto plokščių. Jis bevinguriuodamas pasiekia nedideli tiltą kur anapus jo, stovi šviesiu mažu namuku gyvenvietė. O už kurios stovi kiek akis užmato galinga giria. Po tiltu matosi kad tekanti nedidelė upė. Ji išsiveržia iš aukštoje nuokalnėje esančios olos ir savo sraunius vandenis vingiais neša išilgai slėnio pradingdama kažkur girios gelmėse. Atidžiau įsižiūrėjau kur baigiasi giria. Bet vos galiu įžiūrėti, kad ji kažkur tolumoje baigiasi aukštu kalnu virtine. Atstumas tikrai įspūdingas. Nukreipiu žvilgsni vėl prie upės. Matau kad iš abejose jos krantuose driekiasi įvairios daržovių lysvės, kuriuose dirba žmonės su rudais drabužiais. Matosi kad už lysvių, arčiau giros, auga eiles vaismedžių. O už jų žvilga šiltnamiu stogai einantis išilgai sodo. Pažvelgiu įdėmiai į šviesia gyvenviete. Matau kad jos viduryje stovi milžiniškas medis, o šalia jo maža šventykla ir kažkokia nedidelė skulptūrą. Matyti tai jų dievybė.
- Gražu tiesa? - staiga pasigirsta pažįstamas balsas už mano nugaros.
Krūpteliu ir greitai atsigręžiu. Šalia mūsų stovi Višvamitra ir atlaidžiai šypsosi. Šalia jo tupėjo Drupis ir iškišęs liežuvi liekavo. Atrodė tarsi juoktųsi iš mano reakcijos. Nustebau kad neišgirdau jo žingsnių einant per smėlį.
- Tikrai gražu. - linkteliu jam galva
- Kodėl mes čia? - pasiteirauja jo Saliamonas kaip niekur nieko.
- Todėl kad čia jus turėsite pirma užduoti. - Ramai atsako jam senolis
- Kokia? - džiaugsmingai paklausia Džiuginta
- Matote tuos žmones?
Mes sulinksime galvomis.
- Jus turite nueiti pas juos ir su jais susipažinti. Galiu tik pasakyti, kad jie ne tokie kaip jus. Nes neturi globėju, kuriuos jus vadinate familiarais. Negalima kažko klausinėti jų ta tema ar kažką pasakoti. O rytoj ryte turėsite pas juos nusileisti ir paklausti kuo galite padėti. Net jeigu sulauksite iš jų priešiškumo, negalite jiems atsakyti tuo pačiu. Blogiausiu atveju galite tik gintis. Nežiūrint visko, turėsite jiems padėti kiekviena diena. Po dienos, vakare susitiksime valgomajame ir jus pasakosite kaip jums sekėsi. Dabar turite kita užduoti. Duosiu Džiugintai lauko augalu sąrašą ir turėsite juos surinkti jos vadovaujami. Eikite dabar pas save į kambarius ir pasiruoškite dienos užduočiai. Paskui pasakysiu ką toliau daryti.
Višvamitra apsisuko ir nuėjo nusivesdamas Džiuginta. Šuo nusekė jiems iš paskos. Ši karta aiškiai girdėjosi kaip girgždėjo smėlis po jų kojomis. Mes trise be žodžiu susižvalgėme. Saliamonas atsiduso ir pasukęs prie namo sienos atsisėdo, atsiremdamas į ji nugara. Su Sita pasiekėme jo pavyzdžiu. Po gero pusvalandžio pasigirdo smėlio šiugždėjimas. Netrukus pasirodė Džiuginta išsišiepus iki ausų rankoje nešina didžiule kaimiška pintine.
- Tai ką berniukai ir mergaitė. Einame paskui mane. Pradėsiu jus mokyti pažinti augalus.
Atsistoju. Kiti irgi pakila. Džiuginta mus nusiveda į pievą ir pradeda ieškoti reikiamo augalo. Suradusi, kviečia arčiau ir rodydama ji, aiškina apie jos savybes ir kaip ji atpažinti. Paskui duoda mums užduoti surasti ne viena tokį augalą. Gabiausia pasirodė Sita. Ji naudodamasi moteriška intuicija greičiau randa juos ir padeda mums surasti. Kai prirenkame reikiama kieki, Džiuginta parodo kita augalą. Ir vėl viskas iš pradžių. Taip lakstėme po pievą ir ieškojome skirtingus augalus. Vakarop jau prirenkame pilna didžiule pintine ir grįžtame namo. Tarpduri mus pasitinka Višvamitra. Pažvelgia į pintine ir pritariamai linkteli galvą.
- Gerai. Viena užduoti padarėte. Dabar laukia jus kita. Einame paskui mane. - Tai pasakęs pasuka į pastato giluma. Mes nusekame jam iš paskos. Jis nusiveda per koridorių prie vienu geležiniu durų. Ant jų nesimato jokios rankenos. Višvamitra uždeda ant jo ranka ir duris nuslysta į siena atverdamos laiptus einančius žemyn. Koridorius kuriame yra laiptai nušvinta geltona spalva. Višvamitra mostelėjo ranka kad sektume paskui ji ir pradeda leistis įvijais laiptais. Nusekame jam iš paskos. Po penkių minučių pasiekiame ilga koridorių. Palei jo sienas suskaičiuoju dvylika durų. Tačiau Višvamitra nesustoja prie jų, o vedasi prie tryliktu žaliu durų esančiu ilgo koridoriaus gale. Duris atsidaro automatiškai. Prieš akis matau neilga koridoriuką su dar vienomis durimis. Tik kai užsidaro tos pro kurias įeiname, po minutės atsidaro kitos geltonis spalvos. Už jų pamatau sekančias jau raudonas duris. Čia Višvamitra stabtelėja ir pasisuka į mus.
- Gerai įsidėmėkite ką pasakysiu jums dabar. Mes esame pereinamuose koridoriuose. Jie veikia panašiai kaip šliuzai kosminiuose laivuose. Tik už raudonu durų bus zona kurioje yra nuodinga garu ir duju. Todėl būdami toje zonoje negalite kvėpuoti kaip paprastai. Bet dėl to nesirūpinkite. Deguonimi kuriam laikui aprūpins jūsų globėjai. - Jis parodo pirštu į savo apyranke. - Sakau kuriam laikui. Tai priklauso nuo jūsų esamo suderinamumo etapo su savo globėju. Todėl prieš eidami į panašias pavojingas zonas, pirma tarkitės su jais. Už raudonu durų stovės auksiniai kibirai. Su jais nešiosite vandeni. Jis tekės iš skirtingu šaltiniu. Prieš pasemdami vandeni iš šaltinio, įkiškite į ji pirštą ir paklauskite savo globėju ar tas vanduo tinkamas. Jie jums atsakys. - Višvamitrai kalbant, geltonos duris vėl užsidaro, bet jis nekreipia į tai dėmėsio. - Pasisėmę vandens neškite į viena iš tu kambarių, pro kuriuos mes ka tik praėjome ir pilkite ji obsidiano talpa stovinčia vidurį jo, kol pripildysite. Kiekvienam po vienas kambarys. Paskui praneškite man kai pabaigsite. Aš pasakysiu ką daryti toliau. Sėkmės. Laiko nedaug turite.
Pabaigęs mums pasakoti užduoti, apsisuka ir eina prie žaliu durų. Tos atsidaro ir jis dingsta už jų. Duris užsidaro. Mes liekame vieni. Lik ruoščiausi ilgam panėrimui pradedu gyliai kvėpuoti. Mano bendrakeleiviai sužiūra į mane. Merginos pradeda juoktis. Tik Saliamono veidas išlieka rimtas. Jis kilsteli viena antakį.
- Kam tu ta darai? - susirūpinęs paklausia – Ar tave taip išgąsdino Višvamitros žodžiai? Viskas gerai. Prisimink. Jis sakė kad deguonimi mus aprūpins mūsų globėjai.
Jo rūpestis mane prajuokino.
- Saliamonai aš viska pamenu. Tik noriu palengvinti darbą tos kuri mane globoja. Ir tiek.
Žavingoji pasirodo mano virtualiame plane ir pasiunčia man oro bučinį.
Saliamonas supratingai linkteli galva ir kaip aš pradeda gyliai kvėpuoti. Merginos nustoja juoktis, supratingai linktelėjo galvomis, irgi pradeda kvėpuoti. Taip mes kvėpuojame kokia minute. Paskui susižvalgome ir einame prie geltonu durų. Jos atsidaro ir mes einame prie raudonu. Už mūsų nugarų užsidaro geltonos duris. Po keliu sekundžių atsidaro raudonos. Į veidą plūsteli karšto oro banga. Ši karta jau negaliu pasakyti koks kvapas tvyro čia, nes nustojau kvėpuoti vos priėjau raudonas duris. Aplink tvyrojo prieblanda, o netoliese girdisi vandens čiurlenimas. Patalpos lubos matosi kad yra neaukštos ir iš kažkokio juodo akmens. Pasirodė Žavingoji. Ji be žodžių tiesiog virtualiame ore užrašo laiką ir dingsta. Matau kad turiu tik dešimt minučių. Laikas pradeda mažėti. Turiu nedelsti. Apsidairau aplink. Prieblandoje sužimba auksas. Geriau įsižiūrėjęs matau kad ten auksinis kibiras. Nueinu greitai prie jo ir pakeliu. Sunkus rupūžė. Bet delsti nėra ko. Sparčiu žingsniu nužingsniuoju į prieblanda link tos pusės kur girdisi vandens čiurlenimas. Netrukus ir pasiekiu to garso šaltinį. Pastebiu kaip iš juodos olos trykšta bent dešimt vandens srovių. Prieinu prie vieno iš jų ir įkišu pirštą. Jis gana karštas, vos ne verdantis. Sukandu dantis ir kreipiuosi į Žavingąja.
- Na džiaugsme mano, ar šis vanduo tinkamas?
Maniškė vėl pasirodo ir papurto galva. Tik iš penkto karto surandu tinkama. Laiko lieka tik puse, o dar reikia pripildyti kibirą. Pastatau ji po ta srove. Vanduo neskubėdamas pripildo kibirą. Lieka dvi minutės. Minutės man reikės kol nunešiu kibirą iki šliuzo. Bent taip pagalvojau. Tačiau vos atplėšiu kibirą nuo žemės. Toks jis man pasirodė sunkus. Apsipylęs prakaitu nešu ji prie išėjimo. Kiekvienas žingsnis atrodo kaip begalinis. Pakeliui sutinku sesute. Ji eina prieki manęs ir kaip aš, įsirėžusi tempia savo auksini kibirą. Susigretinu su ja ir matau kaip ant jos veido matosi stambus prakaito lašai. Užmetu akį į jos kibirą. Jame tik trečia dalis vandens. Nusprendžiu padėti savo seseriai. Kita laisva ranka paimu už jos kibiro lanko ir padedu ji nešti. Sesuo pasuka į mane savo nustebusi veidą bet nieko nepasako. Tai suprantama kad ji man nieko negali pasakyti. Kalbėti kaip ir kvėpuoti čia negalima. Taip ir tempiame draugiškai savo kibirus. Kai lieka man dešimt sekundžių atsiduriame netoli prie šliuzo. Jaučiu kad man to laiko neužteks. Tačiau atkakliai einu į priekį. Pradedu jausti kaip ausyse ima po truputi ūžti, o akyse tamsėti. Pajuntu kad kojos ėmė linkti. Staiga prieš mano akis pasirodo išsigandęs sesers veidas. Po akimirkos kai atrodo apalpsiu, į mano lūpas įsiveržia kažkieno stiprus bučinys. Pajuntu kaip į burną plūstelėja oro srautas. Iš nustebimo išplečiu akis ir sekančia sekunde suvokiu kas vyksta. Man savo orą davė sesuo. Jaučiu kaip sugrįžo jėgos. Atsitraukiu nuo sesers ir dėkingai linkteliu galva. Matau kad jos veideli užlieja raudonis ir tampa kaip kokia prisirpusi vyšnia. Virtualiame plane pastebiu kaip Žavingoji išputusi akys žiūri į Sita. Seseriai galva parodau kad reikia keliauti toliau ir nusišypsau. Netrukus atsiduriame prie nelemtu durų. Jos iš lėto atsidaro atsidaro. Prireikia penkių sekundžių kol užeinu į vidų ir duris užsidaro. Staiga pasigirsta toks smarkus ūžęsis kad net ausis užgula. Iš po kojų įsiveržia tikras oro srauto viesulas. Padedame kibirus ant grindų. Po penkių sekundžių viskas nutyla. Vėjas nurimsta. Išgirstu kaip sesuo garsiai įkvepia orą. Sunerimęs pažvelgiu į ja. Ta akimirka Žavingoji man linkteli galvą.
- Jau gali kvėpuoti. - ir jos susirūpinusi veidą nušviečia šypsena. - Tau pasisiekė kad turi tokia seserį. Kitaip būtum nespėjęs.
- Ačiu sesute. – apkabinu seserį – Jau galvojau kad man galas. Truputi savo jėgų nepaskaičiavau.
- Nėra už ką broliuk – pajuntu kaip jos rankos apsikabina mane – Jau išsigandau kad tave prarasiu, kol mano globėjas nepasakė ką daryti. Todėl nedelsiau. Dabar priimk už tai atsakomybe.
- Kokia atsakomybe? - mane nugąsdino jos žodžiai. - Ką turi omenyje?
- Nenoriu trukdyti jums – staiga nusišypsojo man Žavingoji – Bet jeigu nepaskubėsite ir neišeisite pro kitas duris, tai Saliamonas su Džiuginta uždus. Nemanau kad jie pakartos jūsų veiksmą – tai pasakius sukikena.
Matyti sesuo irgi gavo panašia žinai, todėl tik tylomis susižvalgėme ir čiumpame už savo kibirų. Taip susikabinę už jos kibiro lanko, pereiname į kita koridorių. Už žaliųjų susiduriame su Višvamitra. Jis nužvelgia mus skvarbiu žvilgsniu ir atsidūsta.
- Na gerai. Jeigu jau tapote tokie artimi – Po jo žodžių, pastebiu kad sesuo vėl paraudo kaip vyšnia. - Tai parodysiu kambarį į kuri kartu į jame esanti kubilą pilsite atnešta vandenį.
Dar karta mus nužvelgęs veriančiu žvilgsnių tik palingavo galvą ir mostelėjo ranka kad sektume paskui ji. Nusivedė prie toliausiai esančių durų prie pat laiptu į viršų ir atidarė jas. Pamačiau dideli raudona kambarį kurio viduryje stovėjo tokios pat spalvos didžiulis kubilas. Matėsi kad jis aukščio mums iki pusės. Vos ne mini baseinas. Sutrikęs pažvelgiau į Višvamitra. Tas šyptelėjo lupu kampučiu ir apsisukęs nulipo į viršų. Mes su Sita nieko nelaukdami supylėme į kubilą savo atsinešta vandenį. Atrodė kad jo dugnas tik sudrėko. Su Sita sinchroniškai atsidusome ir ta pačia akimirka sukikenome.
- Tai ką broliuk – tarė ji žvelgdama į mane šelmiškai – va dabar tikrai turėsi priimti atsakomybe už sėkminga vandens sunešiojimą. Tik nemanyk kad aš tave pastoviai gelbėsiu. - ji nuraudusi man parodė liežuvėlį.
- O ką? Nepatiko gelbėti manęs – Juokais pasiteiravau.
- Nesakysiu. - Ji prunkštelėjo ir nusisuko – Nešk dabar kibirus už išgelbėjimą.
- Norėjai pasakyti už bučinį? - juokais nuleidau.
Ji greitai atsisuko ir parodžiusi liežuvi išbėgo visa išraudusi į koridorių. Aš nusijuokiau. Pasiėmiau auksinius kibirus ir nuskubėjau paskui seserį. Prie žaliųjų durų susidūriau su Saliamonu ir Džiuginta. Saliamonas klausiamai į mane pažvelgė o Džiuginta nusijuokė:
- Kas jums dviem užėjo bučiuotis toje pavojingoje zonoje? Visai galvelės apsisuko?
Sita tai išgirdusi visa raudona užsidengė veidą rankomis. Aš nusijuokiau.
- Taip. Man apsisuko galvelė dėl oro trukumo. Jau galvojau kad uždusiu, bet sesuo – parodžiau galva į jos puse – išgelbėjo mano gyvybe pasidalindama savo deguonimi.
Aaaa… - supratingai linktelėjo Džiuginta galvą. - Tai Sita didvyrė.
- Taip daro narai ekstremaliomis situacijomis kai reikia išgelbėti skęstanti – Konstatavo faktą Saliamonas.
- Ne, ji didi moteris. - pataisau Džiuginta. Ta išsišiepė.
- Jus klystate. - tyliai vos girdimai prabilo Sita – Aš esu bailiukė ir labai išsigandau dėl savo brolio ir pamečiau galvą.
Padėjau kibirus ant žemės ir ja apkabinau.
- Ne. Tu esi šaunuolė. Jeigu ne tavo rūpestis kuri įvardiji kaip baimė, aš būčiau miręs.
Kiti tik su linkčiojo galvomis man pritardami. Mes pasiėmėm savo kibirus ir pasukome į pavojinga zoną.
- Nebūtum. Nedramatizuok. - netikėtai virtualiame plane pareiškė Žavingoji kai priėjau prie raudonu durų kai pabaigiau gilaus kvėpavimo pratimą. - Aš specialiai iki paskutinės sekundės tik pusė savo galimybių naudojau kad išbandyti tave. Ar tau užteks vidinės dvasios stiprybės visko nemesti ir bėgti gelbėtis. Ir tu pasielgei iš dalies teisingai. Tik tau reikėjo padaryti viena. Paprašyti mano pagalbos, o ne kaip avinui eiti iki galo.
Mane pribloškė toks Žavingosios atvirumas. Viduje atsirado abejonė: ar aš iš tikrųjų ja pažįstų, ar tik įsivaizduoju kad pažįstų. Gal aš pažįstu visai ne ja, o tik savo įsivaizdavimą kokia ji yra? Nusprendžiau kai bus laiko, jai užduoti tuos klausimus. Todėl ši karta jai nieko nepasakiau tik drąsiai pasukau į ta vieta kur jau žinojau esanti gera vandenį. Ši karta nereikėjo blaškytis ir vandeni prileidau į abu kibirus pilnai. Aišku buvo kur kas sunkiau nešti nei pirma kartą, tik ši karta jau turėjau kur kas daugiau laiko nei pirma karta. Todėl su seserimi be nuotykių pasiekėme savo kambarį. Trumpai atsikvėpę toliau nešiojome vandenį. Kiekvienas reisas buvo vis sunkesnis ir sunkesnis. Skaudėjo visus raumenis. Mes visai sukaitome. Jau nekalbant kad pavojingoje vietoje buvo dar ir pakankamai karšta. O karštis mano jėgas ir taip sekina. Paskutinius kibirus vos ne vilkome grindimis. Kaip pastebėjau, Saliamonas jau senai susidorojo su ta užduotimi ir abejingai stebėjo mūsų kančias. Džiuginta irgi pasirodė kaip reta ištverminga. Ji mus irgi aplenkė ir dabar mūsų surinktas žoles nešiojo ir mėtė į mūsų keturių kubilus. Kai supylėme su seserimi paskutini vandenį į savo kubilą pasirodė Višvamitra ir patenkintas linktelėjo.
- Antras darbas padarytas. Dabar kubilus palikite ramybėje ir einame į viršų. Turite pora valandų poilsiui. Paskui susitinkame valgomajame.
Aš atsidusau. Dar laiptais kilti į viršų. Bet nieko nepadarysi. Susižvalgę su Sita pasiėmė už rankų ir pradėjome lipti laiptais aukštyn. Išgirdau kaip už nugaros sukikeno Džiuginta:
- Ar jus tikrai brolis ir sesuo? Greičiau kaip du jaunavedžiai.
Ši karta neturėjau jėgų jai atsakyti, tik mintyse numojau ranką. Pastebėjau kad tik sesuo truputi paraudo ir stipriau įsikibo man į ranką. Aš jai spustelėjau nežymiai atgal. Ji dėkinga be žodžių pažvelgia į mane. Mes supratome vienas kita be žodžių. Tegul kiti kalba ką nori, bet mes žinome kaip yra iš tikrųjų.
Užlipame laiptais ir atsidarome geležes duris į koridorių. Saliamonas su Džiuginta pasuka tylomis į savo kambarius, per petį mesdami iškalbingus mums žvilgsnius. Sita parodo jiems liežuvį. Mane suima juokas. Oi ta mano sesute. Ką ji dar sugalvos?
- Broli. - ji timptelėjo mane už rankovės, kai mūsų draugu duris užsidarė – Man toli eiti iki savo namelio, ar galiu pas tave nusimaudyti?
- Žinoma gali sesute. – nusišypsoju jai – reikia tau kažkaip atsiliginti už išgelbėjimą tuose požymiuose. Sakei kad priimčiau už tai atsakomybe, tai priimu ją.
- Man atrodo tau tai labai patiko kad vis prisimeni tai – ji paraudo.
- Be komentaru. – burbtelėjau ir pasukau link savo durų.
Sita sukikeno ir nuėjo man iš paskos. Pamėginau atidaryti duris taip kaip darė Saliamonas. Man pavyko. Duris klusniai atsidarė įleisdamos mus su Sita. Nustebau. Kambario sienos atrodė visai kitaip nei buvau palikes. Atrodė kad esu apsuptas aukštu pušų kamienu. Ir baldai atrodė kaip pušyno dalis. Pro langa skverbėsi šviesa imituodama šviesos skverbimąsi pro medžių kamienus. Toks interjeras labai paglostė man širdį. Užuodžiau malonu pušų kvapą. Sita įžengė į kambarį ir moteriškai pliaukštelėjo susižavėjusi rankomis. Pasisuko į mane ir timptelėjo už rankovės.
- Broli o kaip man tave vadinti? Gintaru ar... – ji nutilo šelmiškai šypsodamasi – Ar vadinti Intalu?
- Vadink kaip nori sesute Sita. Kaip be pavadinsi man nuo to nei ragai nei kanopos neužaugs.
- Ot sugalvojai... – Sita tyliai nusijuokė – Eik tu pirmas maudytis. Jus vyrai greičiau maudotės nei mes moteris. Jus brukšt, brukšt ir baigta. O mums moterims daugiau reikia viskam laiko.
- Kaip pasakysi Sita. O ką tu veiksi kol aš ten braukysius?  - nusijuokiau.
Sita pradėjo juoktis.
- Moteriška paslaptis. – ji parodė man liežuvėlį.
Nusijuokiau ir nuėjau priimti dušą. Kaip ir praeita karta nusimaudyti man padėjo Žavingoji. Aišku kontrastinio dušo gavau daugiau nei praeita karta. Ši karta aš pasijuokiau iš jos kad nereikia pavydėti man dėl Sitos. Ji kaip ir pirma karta tik nekaltai sumirksėjo blakstienom ir pareiškė kad šaltas dušas kaip niekad gerai padeda vyrams, kai jų hormonai pradeda groti. Nusijuokęs pasakiau kad mano hormonai priklauso tik jai. Į tai Žavingoji tik galvele palingavo ir nieko nepasakė. Kai išėjau iš dušo kabinos, susigriebiau kad nepasiėmiau švarių drabužių. Ir šūktelėjau Sitai esančiai kambarį.
- Sesute, ar gali pakviesti Saliamoną?
- O kas nutiko? – atsišaukė ji – Nori kad jis tau nugara patrintu?
- Na ne... – pradėjau juoktis – Mes ne esame ant tiek artimi. – Man reikia švariu drabužių, o aš nežinau kur jų gauti. O jis tikrai žinos.
- Aišku. Palauk minute.
- Laukiu.
Kambarį išgirdau darinėjančias duris ir keliu minučių atsidarė vonios duris. Pro jas įžengė Sita nešina baltais rūbais. Netekau žado. Sesuo visai išdrąsėjo. Nužvelgė mano nuoguma ir linktelėjo galvą.
- Dėl tavo didžio matau kad nesuklydau.
Automatiškai prisidengiau savo pasididžiavimą.
- Sesute nuo kada tau parupo mano didis? – nustebęs pasiteiravau.
- Aš kalbu apie tavo sudėjimą, ūgi, o ne apie tai ką ten dabar slepi. Nors ir yra į ką ten pažiūrėti.
- Baik tu... – ši karta aš nuraudau. Čiupau iš jos ranku drabužius ir ėmiau nusisukęs paskubomis rengtis. Už nugaros išgirdau drabužių čežėjimą. Atsisukau ir dar karta nustebau. Sita stovėjo prieš mane nuogutėlė ir šypsojosi. Ištiesė ranka užsegė paskutine saga ant mano baltu marškinių. Pasistiebė ir pabučiavusi į žandą išstūmė  mane iš vonios kambario. Man jos elgęsis tiesiog galvoje netilpo. Mes aišku esame kaip brolis ir sesuo, bet.. ne iki tokio lygio. Tačiau ką aš žinau apie šitos visuomenes normas ir lygius? Nes įprasta visuomene aš palikau kažkur toli. Ir ant žemės kiek yra tautų, tiek yra skirtingu normų. Todėl ar aš galiu primesti savo tautos normas tai tautai kuri yra kitokia nei ta iš kuriuos išėjau? Tai tas pats jeigu bučiau amerikietis ir su nenusiavęs batu įeičiau į japono namus, kur yra visai kita kultūrą. Tokiu elgesiu papiktinčiau namų šeimininkus. Ir jeigu būdamas japonas, amerikiečio namo prieangi palikčiau savo batus, bučiau šeimininku nesuprastas. Tai kam piktintis ar stebėtis tuo kas yra ne pagal mūsų standartus? Ar tai ne mūsų nelankstumo ir ne tolerantiškumo požymis? Man be dūmojant savo godas, išgirdau kaip į duris kažkas pabeldė. Šūktelėjau kad neužrakinta. Apskritai, kaip pastebėjau, čia dūrų nerakina. O gal aš klystu? Duris atsidarė ir pro jas plevėsuodama savo žaliais plaukais tarsi pergalės vėliava, apsirengusi smaragdiniu sariu, įžengė Džiuginta. Jos rankose matėsi kažkokie raudoni sulankstyti drabužiai. Rankos papuoštos įmantriomis apyrankėms, o ant kaktos žėrėjo kolonas su švytinčiu akmeniu tokios pat spalvos kaip saris.  Žybtelėjusi į mane linksmai savo akių gelme, pasuko tiesiai į vonios kambarį ir išniko už jų durų. Pasigirdo linksmas merginu čiauškėjimas ir juokas. Po keliu minučių vėl išgirdau beldimą į duris. Net neklausdamas kas ten, pakviečiau į vidų. Nujutau kad tai gali būti Saliamonas. Nesuklydau. Netrukus pro duris įžengė Saliamonas apsirengęs dangaus spalvos rūbais. Linktelėjo man galva sveikindamasis.
- Sita su manimi susiekė ir pranešė kad jus nežinote kur randasi šitame kambarį švarus rūbai. Atėjau jums parodyti.
- O labai gerai – nudžiugau – O tai sesuo negali pastoviai man nešioti rūbus į vonią.
Saliamonas vėl pažvelgė į mane savo neįprasta veido išraiška, kas mane privertė juoktis. Atsiduso ir pasuko prie vienos sienos kuri buvo priešais vonios kambarį. Tik dabar atkreipiau dėmėsi į nupiešta pakaba ant sienos. Saliamonas stumtelėjo ta piešini ranka ir atsidarė duris į dar viena kambarį. Ten užsidegė šviesa. Įžengiau į ta kambarį. Palei jo sienas kabojo įvairių spalvų ir stiliaus drabužiai o atviruose lentynose gulėjo įvairus batai. Priėjęs arčiau pamačiau lentiniuose gulinčius apatinius įvairius drabužius. Man be apžiūrinėjant juos, vėl kažkas kažkas į duris pasibeldė. „Tikriausiai čia Višvamitra“ pagalvojau. Pasigirdo kaip atsidarė vonios kambario duris ir linksmas darnus merginu šūktelėjimas „prašom“ nuskambėjo kambarį. Su Saliamonu greitai paliekame drabužine po kuria vaikštinėjome. Kambario duris atsidaro ir ant slenksčio išdygsta Višvamitra. Jo barzdoje pastebiu šypsenos šešėlį.
- Gerai kad jus visi čia. Nereikės atskirai kiekviena rankioti. Dabar laikas jums nusileisti į kaimą kaip ir buvo kalbėta anksčiau. Geros kelionės. – jis pakėlė ranka mus laimindamas. Apsisuko ir išėjo pro duris.
Mes susižvalgėme irgi pasukome link išėjimo. Mus vedė Sita. Kaip supratau ji ne pirma karta eina į ta kaimą. Užeiname už namo ir plačiu keliu pradedu su kitais leistis nuo kalno. Matosi kad kelias yra gana gerai padarytas. Didžiulės bazalto plokštes kruopščiai sudėtos viena šalia kitos. Todėl eiti yra lengva ir patogu. Mane aplenkia Saliamonas. Jis dideliais žingsniais eina žemyn. Truputi nuo jo atsilikdama lekia ir Džiuginta plevėsuodama į šonus savo šviesiai žaliais ilgais plaukais. Nepaleisdama mano rankos šalia eina Sita. Staiga mano ausis pasiekia negarsus varpo dužiai atsklisdami iš gyvenvietės. Paspartiname žingsni. Matosi kaip žmonės neskubėdami eina nuo lysvių pramintais keliukais ir suka link tilto. Netrukus ir mes atsiduriame ant jo. Man iš karto krenta į akis, tai kad tiltas pagamintas iš vientiso bazalto. Tačiau neturiu laiko kada ji apžiūrinėti, nes reikia skubėti prie Saliamono ir Džiugintos, kuriuos jau apstojo kaimelio gyventojai. Matosi kad jie kažką labai intensyviai aptarinėja su jais žęstu kalba. Su Sita prieiname prie visu. Iš karto pastebiu, kad nei vienas kaimelio gyventojas neturi apyrankes ir kad jie yra indu tautybės. Man iškila klausimas: Ką čia veikia tos tautybės žmonės ir negi legendoje kuria išgirdome prie pietų stalo, yra kažkiek teisybės?
- Gintarai - pasisuko į mus Džiuginta išgirdusi mūsų žingsnius su Sita. - pabuk mūsų vertėju. Nes mes su Saliamonu nieko nesuprantame ką jie mums sako
- Ne visai mes nesuprantame - pasipiktina Saliamonas. Jis truputi parausta. - kažką susigaudau bet ne iki galo.
- 0k. Padėsiu. - linkteliu galvą. Pajuntu kaip Sita smarkai įsikabina man i ranką. Ko ji taip? Pamatau kad ja daugelis jaunuoliu, iš to kaimo, tiesiog akimis ryte ryja
- O jus pamiršote per savo vidini vertėja su jais pasikalbėti. - pažvelgiu i bendrakeleivius.
- Mes tai suprantame- su apmaudu šoko ginčytis Džiuginta. - bet nemokame kalbėti kad pasitikslinti detales.
Indišku būdu palinguoju galva ir atsisuku i kaimelio gyventojus.
- Namaste- kreipiuosi i kaimelio gyventojus hindi kalba. Tai reiškia (Sveiki). Daugelis sužiūra i mano puse. Veidus nušviečia nuoširdžios šypsenos. Merginos ir jaunos moteris viena ranka prisidengia veidą su sariu audeklu, kuris kabojo laisvai prie galvos. Taip yra būdinga elgtis visoms senovės Indijos moterims. Pasigirsta nedarnus atsakymas:
-  Namaste, namaste, namaste....
- Main kahaan madad kar sakata hoon? (Kuom galiu padėti?)
Kaimelio gyventojai susižvalgė. O moterų veidus kažkodėl nudažė raudonis. Įdomų, ko jos taip sureagavo.
- Aš esu šito kaimelio seniūnas. O kas jus busite mes žinome. – jis pagarbiai mums nusilenkia. – Mes esame dėkingi kad nusileidote pas mus padėti. Tik su darbais laukuose mes dar susitvarkome. – pradeda pasakoti senyvas indas man hindi kalba. – Bet jeigu norite padėti, mes neatsisakysime.
- O kam mums reikalingos papildomos burnos?  – staiga pasigirsta piktas balsas. – tegul sėdi ant savo kalno ir nekiša savo nosių į mūsų gyvenimą.
Pažvelgiu į ta puse. Atskirai nuo kaimiečiu stovi tris tvirtai sudėti vyrukai laikydami rankose ilgus pagalius. Apsirengę net ištaigingiau nei daugumas kaimo gyventojų. Tačiau iš jų veidu matosi kad nieko gero nereikia tikėtis iš tos trijulės. Tarsi patvirtintu mano įtarimus jų vadeiva, kur kas stambesnis ir raumeningesnis pirštu baksteli į Sita.
- Jeigu atiduosite mums šita merga, mes dar pagailėsime jūsų ir leisime sveikiems sugrįžti ant savo kalno.
Sita iškarto pasislėpė už mano nugaros. Atsistojau kovos poza pasiruošęs ginti seserį.
- Durjodhana! – suriko ant jo kaimo seniūnas. – Tu protą pametei nenaudėlį! Tu neįsivaizduoji ant ko puoli!
- Užsičiaupk seni kol dar gali, arba tave užčiaupsiu amžiams. – Pro dantis iškošė jaunuolis ir pasuko link manęs.
- Storuli traukis kol dar sveikas. – jo veidą iškreipė žiauri šypsena.
- Ne be reikalo sakoma: Nėra šeimos be išgamu. – pasigirdo ramus Saliamono balsas. Vaikinas atsistojo priešais mane. Pasuko galva į mus su Sita. – Dėl manęs nesijaudinkite. Turiu aikido penkta dana.
Nustebęs tyliai švilptelėjau. Ir kada jis spėjo tai pasiekti būdamas toks jaunas? Tuo metu Durjodhana surinka baisiu balsu ir smogia lazda Saliamonui. Vaikinas išsisuka nuo smūgio ir kita akimirka Durjodhana veidu teškiasi į kieta žeme. Smūgis toks stiprus kad net pajuntame kaip suvirpėjo žemė. Dar vienas iš trijulės puola Saliamoną. Ir tas po keliu akimirkų teškiasi į žeme. Likęs vyrukas iš trijulės staiga užsimoja peiliu, bet nespėja baigti savo mosto kaip be žado krenta vietoje. Virtualiame plane pamatau kaip niekada rūsčia Žavingąja. Saliamono parblokšti vyrukai pašoka ant kojų. Jų veidai kruvini. Jie jau kartu puola Saliamoną.
- Ištiesk rodomąjį piršta į juos – staiga man virtualiame plane greitakalbe įsako Žavingoji.
Padarau kaip ji liepia. Atrodo kad tartum iš mano piršto išlekia šviesos spindulis ir kiaurai persmelkia puolančius vyrukus. Pasigirsta siaubingas puolančiųjų riksmas, pilnas begalinio skausmo ir nevilties. Po akimirkos tarsi perverti nematomos ieties krenta ant žemės ir nebejuda. Kaimelio gyventojai stebi viska sustingę iš siaubo. Pažvelgiu į savo bendrakeleivius. Dar neteko matyti tokius apstulbusius žmones. Visi tris stovėjo įsižioję.
· Nuramink juos – tarė man Žavingoji. – Pasakyk kad du iš jų gyvi, atsigaus po trijų dienų, o trečia kuris pasikėsino peiliu, gali palaidoti. Tokie gyventi kaimelyje negali.
Perduodu Žavingosios žodžius gyventojams. Tie iš karto sujuda. Seniūno raginami leisgyvius  nuneša į kaimeli. Kaip jučiu iš bendros jų nuotaikos, jie visai ant mūsų nepyksta dėl to kas įvyko. Net jaučia šiokį toki palengvėjimą. Seniūnas nusilenkia mūsų ketvirtukui.
- O kuo jus vardu galime sužinoti?
- Saliamonas – linkteli jam Saliamonas.
- Džiuginta – strykteli iš vietos elfė.
- Aš Gintaras. – linkeliu galva seniūnui – o čia mano sesute Sita – apkabinu viena ranka per pačius išnirusia man iš už nugaros seserį.
- Esame jums dėkingi Saliamonai – senis su vargu ištaria jaunuolio vardą – ir jums Intalai – Jis linkteli man. – Merginos ir jus bukite pasveikintos mūsų kukliame kaimelyje.
Mes su Saliamonu be žodžiu susižvalgome. Prisimenu pokalbi valgykloje. Nusprendžiau pasikalbėti su seniūnu apie tuos vyrukus kurie mus užpuolė.
- Sakykite gerbiamas seniūne, o kas buvo tie vyrai kurie mus puolė?
Seniūnas atsiduso ir man papasakoja kad tie vyrukai tikra kaimelio nelaimė. Daro ką sugalvoja ir skriaudžia visus iš eilės. Net moterims tenka. O dabar kai kaimelyje užaugo ir merginos kurios gali sukurti šeimą, tenka jas visaip slėpti nuo jų. Ne viena karta viso kaimo vyrai buvo susirinkę ir gerai įkrėtė jiems į kaulus už jų užmačias, bet jie toliau savo daro. O dabar vieno jų mirtis turėtu gerokai juos ataušinti. Patikinu seniūną, kad dabar jų siautėjimui ateina galas. Arba jie apsiramins arba bus nuraminti. Gal būt ne taip kaip jų bendras. Senis palinguoja galvą ir paaiškina, kad tai ne jų bendras, o jų brolis. Jie dabar gali labai įsiųsti ant mūsų ir pradėti keršyti. Nusijuokiau pasakęs kad jie taip tik sau kapo duobe išsikas. Senis į tai tik palingavo galva ir liūdnai pasakė, kad iki to laiko jie ne vienam kapo duobe iškas. Pažadėjau kad to neįvyks. Norėdamas atsidėkoti mums už suteikta pagalba ir išpirkti savo kalte už tėvynainius pakviečia prie milžiniško medžio, kuriuo pavėsyje stovi bendras kaimelio stalas. Mes sutinkame pasivaišinti. Juo labiau kad nuo kibiru tampymo gerokai praalkome..  Indai džiaugsmingai suklega. Pasukame prie medžio kur ant stalu sudėti įvairus indiški patiekalai. Ten guli kalnai samosai, ladu, sandaš, rasagula ir kiti patiekalai. Tai pat krūvos įvairiausiu vaisiu. Bet prieš atsisėdant valgyti, žmonės pasiskirsto i dvi eiles ir eina prie pat medžio kamieno kur aplink ji ratu pastatytas stalas plautis rankų. Moteris į viena eilute, vyrai į kita. Moterims ąsočius su vandeniu laiko dvi jaunos merginos.  Vyrams du jaunuoliai. Prieina mano eilė plautis rankas. Prieinu prie jaunuoliu.
- Mano vardas Mathu- prisistato vienas.
- O mano Šritham- nusilenkia kitas.
- Malonu susipažinti - nusilenkiu jiems- Kadangi mane jūsų seniūnas pavadino Intalu, tai ir jus mane taip vadinkite. – mirkteliu jiems.
Vaikinai susižvalgo.
- Mums didelė garbe- nusilenkia jie abudu užpildami ant mano ištiestu ranku sandalu kvepianti vandeni.
- Ir man didelė garbe susipažinti su tais, kurie nešioja savo dievo Krišnos, vaikystės draugu vardus.
Vaikinai pasimeta, o dvynės seseris stovinčios šalia jų, susižvalgo ir sukikena.
Baigia plautis rankas, susėdame prie apskrito stalo. Man po dešine atsisėda Saliamonas, toliau kaimelio seniūnas. Po jo vyresni kaimelio vyrai ir vaikinai. Prie kairio šono atsisėda sesuo, Džiuginta, kaimelio moteris ir merginos. Kadangi stalas gana didelis, tai už jo sutelpa beveik visas kaimelis, kuris susirinko. Tarp medžio kamieno ir stalo yra padarytas gana platus praėjimas su mediniu taku. Juo vaikščioja merginos atnešdamos maistą ant stalo.
- Prašome susipažinti - kreipiasi seniūnas į Saliamoną, kai mes susėdame - Maistą mums atneša seseris: Gaveri, Godavari, Sarasvati ir dvynės Narmada ir Jamuna.
Merginos išgirdusios savo vardus, meta slapta žvilgsnius kaip strėles į Saliamoną ir susidūrę su jo mąsliu tamsiai mėlynu žvilgsniu parausta.
Tas klausiamai pažvelgia į mane. Suprantu kad jis nemoka kalbėti ta kalba. Truputi pasilenkiu ir kreipiuosi į seniūną.
- Atsiprašau kad įsikišu į jūsų pokalbi. Tik esmė tame, kad šitas jaunuolis nors ir supranta ką jūs sakote, bet nemoka kalbėti jūsų kalba. Tad jums leidus perduosiu jo žodžius.
- Gaila kad nemoka kalbėti mūsų kalba- truputi nuliūdo senolis- kaip jis tada susikalbės su mūsų merginomis?
- Perduokite jam klausima nuo manęs, - kreipiasi garsiai i mane Saliamonas- kam man to reikia susikalbėti būtent su merginomis, o ne su vaikinais?
Perduodu jo klausima seniūnui. Tas mąsliai paglosto savo ilga žila barzdą.
- Todėl, kad mes būtume labai dėkingi jam, kad jis paimtu viena iš jų, o gal net dvi, žmonas. Pas mus yra didelis trukumas vaiku. Jeigu į kaimeli mes neįliesime šviežio kraujo mūsų kaimelis išnyks. Atvirai kalbant – jo akys prisipildo tylios kančios – mūsų širdžių skausmui, piemenėliai kurie gano karves girioje, dingsta kaip į vandenį. Sklinda kalbos kad girioje vaikšto demonas Hukho. O kartais ji pamato ir kaime.
Aš prisimenu savo patirti namelyje, kai susidūriau su ta antgamtine būtybe. Bet stengiuosi neparodyti kad ir mane išgąsdino jų pasakojimas.
Aš prisimenu savo patirti namelyje, kai susidūriau su ta antgamtine būtybe. Bet stengiuosi neparodyti kad ir mane išgąsdino jų pasakojimas.
- Na su demonais mes išsiaiškinsime - pamėginu juos nuraminti kuo ramesniu ir pasitikinčiu balsu- Ir kitus darbus pasistengsime padaryti pagal savo galimybes.
- Ne jus pirmas mėginate išvyti tuos demonus, bet niekam taip ir nepavyko. Net tie nenaudėliai broliai grįžo sudraskyti vos gyvi. Tai ką galvoja gerbiamas Saliamonas dėl sąjungos su mūsų kaimelio merginomis?
„Gudrus senis“ pagalvojau. „ Supranta kad ilgai nuo tu broliu merginu neišsaugos, todėl stengiasi ištekinti už galingo sąjunginio“ Mano bendražygiai pažvelgė į mane ir linktelėjo man galvą. Kaip visada jie išgirdo mano mintis ir ši karta pritarė man.
- Nes matote - tęsė seniūnas nesulaukęs iš Salimono atsakymo - visi mes per amžius tapome viena didelė giminė kuri jau nebegali daugiau sulaukti vaiku. O likusius kaip minėjau pagrobinėja demonas Hukho.
Senis nutyla ir su viltimi žvelgdamas į Saliamoną. Kalbos aplink stalą nutyla. Visi užgniaužę kvapą laukia ką man perduos Saliamonas. Tas užsimerkia. Supratau kad tariasi su savo būtybe iš vaivorykštinės apyrankės. Po keliu minučių jis atsimerkia ir žiūrėdamas seniui į akis sako:
- Aš sutinku. Tik ne dabar. Po keletą metu kai būsiu tam pasirengęs. Bet su viena sąlygą.
Išverčiu jo kalba. Man pasidaro smalsu ką sugalvojo tas jaunuolis.
- Su kokia sąlyga sunerimsta senis.
- Kadangi pas jus yra ne dvi merginos pasiruošusios tekėti, o net penkios. Tad būtų nesąžiningą kad kitos tris liktu bevaikės. Reikia kad ir jos turėtu tokia galimybe.
Linkteliu Saliamonui. „Jis gana logiškai dėsto. “ Jis man šypteli. Perduodu seniūnui.
Tas išklausęs jo pastebėjimą susimasto trumpam ir linkteli galvą. Akies krašteliu pastebiu kaip kaimelio merginos pradeda tarpusavi šnabždėtis su mano sesute ir Džiuginta. Įdomu. Apie ką jos šnabždasi. Gal tariasi kurios tekės už Saliamono?
- Jus esate visai teisus jaunuoli. Tai ką jūs norite mums pasiūlyti? - Pasiteirauja senis. Aplink pasijaučia įtampa.
- Kad kitos tris atitektu Intalui. Ir aš pats norėčiau pasirinkti kuriuos bus mano vaiku motinos.
Automatiškai išverčiu jo žodžius ir tik po keliu sekundžių suvokiu ką jis pasakė. Netenku žado ir įsispoksau į ji. Ką jis pasakė??? Ko jau ko, bet tokio posūkio tikrai nesitikėjau. Ir kaip man dabar paaiškinti jam, kad mano širdis jau užimta? Merginos pamačiusios mano apstulbusia išraiška nusikvatoja. Aplinkiniai irgi pradeda su palengvėjimu juoktis. Per apvalų stalą nusirita juoko bangą. Senis nusibraukia nuo akių juoko ašarą ir pasisuka į Saliamoną.
- Puikus jūsų humoro jausmas. Tik nemanau kad mūsų merginos su tuo sutiks.
- Aš sutinku. - Staiga pareiškia viena vyresne iš seserų indė apsivilkusi raudona sarį.
Aplink iškarto nutyla juokas. Visu veidai tampa rimti.
- Ir mes sutinkame - vienu balsu sušunka dvynės Narmada su Jamuna, tuo apstulbindamos aplinkinius.
- Kodėl merginos, jus staiga taip nusprendėte? - į jas pasisuką kaimelio vyresnysis.
- Mums apie Intala truputi papasakojo jo sesuo Sita, kuri kaip mes žinom turi dieviška dovana kiaurai permatyti žmogaus charakteri ir jo karminius mazgus. - paaiškina vyresnioji Sarasvati. Dvynės sulinkčioja vienu metu galvomis.
- Bah... - Tik sugebu ištarti, tai išgirdęs - privažiavome... - ir visas išraudęs kaip burokas rankomis užsidengiu veidą. Mano reakcija vėl prajuokina aplinkinius. Nusirita per stalą juoko šuoras. Smagiausiai kvatojo mano išdykėlė sesutė Sita. Jai sodriu baritonu antrino Saliamono juokas. Prisijuokę pradėjome valgyti. Aš pasirinkau vaisius. Saliamonas tai pat valgė juos. Kaip pastebėjau, mes visi keturi valgėme vaisius. Kartais merginos paimdavo saldžiuosius „laddu“ iš žirniu miltu ir sviesto. Arba „Rasgulla“ kuris yra pagrindinis mėgstamiausias indų patiekalas, kurie mėgsta tai kas saldu. Susigundau ir aš. Paragauju. Jis toks minkštas kad ištirpsta mano burnoje, palikdamas kardamono aromatą ir klevu sirupo skoni. Atsigerti gauname obuolių sulčių ir tyro vandens. Pirma karta ragauju ta populiaru indiška desertą. Kadangi esu privalgęs tai „samosu“ net nepaliečiu. Netrukus pasisotina visi. Mes pakylame nuo stalo. Merginos pradeda nuiminėti bananu lapus. Susimastau ką toliau veikti. Staiga mano interaktyvioje sąmonėję pasirodo Višmamitra.
- Laikas jums sugrįžti namo. Nusimaudykite ir ateikite i bibliotekos salę..
- Gerai. Pasakysiu kitiems. - linkteliu jam
- Nebūtina. Kiti jau informuoti. - šypteli tas.
Aš atsistoju.
- Gerbiami kaimelio gyventojai. Mes esame jums dėkingi už nuoširdu priėmimą ir vaišes. Už jūsų širdžių šiluma ir atvirumą. O dabar turime su jumis trumpam atsisveikinti. Nes mums laikas palikti jūsų tokia šaunia bendruomene.
Pastebiu kad moteris kažko susigraudino, o vyru veiduose atsirado dar platesnės šypsenos. Seniūnas atsistoja ir mums nusilenkia. Ta pati padaro ir kiti kaimelio gyventojai.
Mūsų ketvirtukas susižvalgo atsistoja, nusilenkia kaimelio gyventojams ir eina nuo stalo link tilto. Kartu su mumis eina ir lauko darbininkai. Kiti lieka prie stalo. Prie manęs pribėga Sarasvati. Aš stabteliu ir pažvelgiu į jos juodas akis. Jose matau nuolankumą ir gerumą.
- Kada man laukti mano busimo vyro? - ji pribloškia mane savo klausimu
- Jus miela panelė Sarasvati rimtai kalbate ar juokaujate, kaip tada prie stalo?
- Aš visai rimtai. - ji rimtai bet atkakliai žvelgia man į akis.
Vėl pasimetu. Man dar niekas nesipiršo taip realiai gyvenime. Neskaitant Žavingosios. Buvo mano gyvenime, kad aš piršdavausi. Bet viskas baigdavosi nesėkmingai. Susitaikiau su tuo. Priėmiau tai kaip savo karmą ir nustojau taip daryti. O dabar kitos tautybės jauna mergina man peršasi. Todėl mane tai išmušė iš vėžių.
- Ir mes visai rimtai- choru pareiškė dvynukės Jarmada ir Jamuna pribėgusios arčiau.
Dar labiau pasimečiau. Išgirdau kaip vienoje mano interaktyvioje sąmonės dalyje, sukikeno Žavingoji.
- Aš pagalvosiu. Nes man tai labai netikėta - prisipažinau nuoširdžiai - Tikiuosi mane suprasite. Reikia viduje pasiruošti tokiam netikėtam gyvenimo posūkiui.
Merginos liūdnai nusišypsojo ir su viltimi pažvelgė i mane.
- Tikimės jus neišniksite, kaip kad ankstesni mūsų sužadėtinai išniko- liūdnai tarstelėjo Jamuna
- O kur jie dingo? - Nusistebėjau aš. Merginos atrodė dar visai jaunos ir patrauklios.
- Jie išėjo kovoti su Hukho, bet taip nei vienas ir nesugrįžo - su neviltimi pritarė jai sesuo
- Nesirūpinkite merginos, aš esu išradingas. Kažką sugalvosiu ir išvaduosiu jus iš jūsų širdžių vienatvės - pamėginau jas nuraminti.
- Mes melsimės Krišnai, kad jis greičiau atsiustu jus pas mus.
- Aha. - linktelėjau galvą. - Melskitės mano mylimam Krišnai ir manau kad jūsų tyras širdis jis išgirs.
Ši kartą jau pasimetė merginos. Jų veiduose išskaičiau didele nuostaba. Mostelėjau ranka ir susikabinę rankomis su Sita pasukome į kalno viršu - namo. Tik kai keistas šviesulys danguje ima gesti, mes pasiekiame savo namus. Sita paleidžia mano ranką, mirkteli ir dingsta už Džiugintos durų. Saliamonas mąsliai mane nužvelgia. Linkteli galva ir nueina į savo kambarį. Atsidūstu ir einu į savo kambarį. Ramai atsidarau duris ir sustingstu iš siaubo ant slenksčio. Vidurį kambario stovi mano naktinis košmariškas sutvėrimas ir raudonomis akimis žiūri į mane…
2021-01-28 00:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-31 16:58
Keliautojas
Nukainotas. Įkalbėjai. :D Įdėsiu kitas dalis. Taip, teisingai pastebėta. "Vaivorykštinės apyrankės paslaptis" Buvo pirmas mano darbas. Paskui ta projektą po truputi visčiau ir tobulinau. Dabar truputi apie kūrini. Jame herojų poelgiai dažnai neatitinka mūsų įsivaizdavimo kaip turi elgtis logiški ir protingi žmonės. Bet atleiskite. Tai kitas pasaulis ir pačiu herojų elgęsis nėra šabloniškas, nes jie turi globėjus, kurie ir įtakoja juos vienaip ar kitaip keistis ar reaguoti. Beje ačiu už konstruktyvia kritika ir gerus pastebėjimus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-31 13:21
Nukainotas
Mane pralinksmino ir pakėlė nuotaiką. Džiaugiuosi, kad įveikiau pirmą dalį, nes nuo tos vietos, kai veikėjas pateko į požeminį pasaulį, prasidėjo visokie smagumynai :)


Kūrinys ryškiai subalansuotas vyrams, jame daug jaunų gražuolių, jos nuolat rodo dėmesį pusamžiui pagrindiniam veikėjui, koketuoja, kaišioja liežuvėlius, glaustosi ir kitaip vis bando suartėti :)


Nespraudžiant šito kūrinio į lūkesčių rėmus galima visai gerai praleisti laiką, įdomu pamatyti atsiskleidžiančią autoriaus pasaulėžiūrą. Skaičiau nuolat išsišiepęs ir kikendamas, kūrinio gale pajutau, kad jau esu į tą pasaulį įtrauktas. Ar galėčiau paskaityti tęsinį, jei toks yra?


Veikėjų gausa man asmeniškai nesukėlė jokios painiavos, o pagrindinis veikėjas, priešingai, nei Aiharai, man pasirodė visai ne bjaurus tipas, o romantiškai naivus :)


Net nežinau, ar verta minėti užkliuvusias vietas, nes visas kūrinys yra toks, prie kurio arba prisitaikai, arba neskaitai išvis.


Bet paminėsiu keletą tokių neesminių vietų vien dėl to, kad autoriui, ko gero, bus įdomu palyginti, ką „matė“ jis pats rašydamas it kaip tai pamatė skaitytojas.


Veikėjo, kuris dar prisimena dalyvavimą pionierių stovyklose vaikystės draugė Rita apibūdinama kaip „liekna mergina“, nors pagal amžių labiau tiktų „pagyvenus moteriškė“. Juk pionierių stovyklas ir planšetes su youtube skiria geras laiko tarpas. O kai po to ta pagyvenus moteriškė apsižergia ir pradeda masažuoti sėdmenis, tai išvis nebeaišku, ką ir galvoti :) Gal tame pasaulyje žmonės kokiu nors būdu atjaunėja, o gal Rita taip gerai išsilaikius, kad Gintarui iš pirmo žvilgsnio pasirodė, jog tai jauna mergina. Bet kuriuo atveju tai galėtų būti paminėta, o dabar veikėjas net nenusistebėjo tokia puikia Ritos išvaizda.


Gintaras Sitai džentelmeniškai padeda nešti kibirą, bet pritrūksta oro, Sita jam atiduoda savo orą. Kai abu veikėjai sulaiko orą tuo pačiu metu ir po kiek laiko vienam jau temsta sąmonė, tai truputį neįtikima, kad kito veikėjo plaučiuose ne irgi CO2, bet „oro srautas“, nuo kurio dūstančiam veikėjui „sugrįžo jėgos“. Suprantu, kad nuodingas kambarys buvo sugalvotas vien tam, kad galėtų įvykti bučinys, bet fizikos dėsniai vistiek turėtų galioti, ar bent jau paaiškinta, kodėl jie negaliojo.


Gražuolė Sita apibūdinama kaip „žvelgianti droviai“ ir kūrinyje ne kartą jos veidelį „užlieja raudonis“ ir parausta kaip „prisirpusi vyšnia“, bet staiga lyg niekur nieko įsiveržia į vonią pas nuogą veikėją, žeria komplimentą jo „vyriškam pasididžiavimui“ ir be jokių skrupulų pati nusirengia nuogai :)


Kita vertus, kai kurios „užkliuvusios vietos“ labiausiai ir pralinksmina, jas ištaisius, kūrinys gal jau nebebūtų toks smagus :)


Kai šis kūrinys kitu pavadinimu (berods „Vaivorykštinė apyrankė“) buvo publikuotas rašykuose 2017 metų pavasarį, ten irgi buvo daugybė rašybos klaidų ir pradžia kone identiška, bet dabar tolesnis siužetas lyg ir pakeistas. Aną kartą net neperskaičiau iki galo, tad, matomai, progresas įvyko :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-28 21:18
Lapalių Vanagas
Tai įmeskite kūrinį prie kitų, kaip pridera. Nes gali gautis balaganas komentuojant kūrinį po kitu kūriniu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-28 20:26
Keliautojas
Lapalių Vanage. Čia tau nuo manes kažkas labai trumpai ir labai žaliai. :D

                    Pavojinga svajoti

Atsikeliu nuo kėdės ir pasirąžau. Visai penktas taškas paskaudo nuo sėdėjimo ir akimis reikia duoti pailsėti nuo nešiojamo kompiuterio ekrano. Ranka užverčiu monitorių ir dar karta pasirąžau. Nusprendžiu nueiti į virtuve pasidaryti kavos. Kažkoks judėsis už lango mane priverčia atsigręžti į ji. Pasuku galva į ta puse ir netenku žado. Už lango matau visai ne įprasta man peizažą, o velniai žino ką. Ten stovi neįprastos architektūros miestas. Skaidrus pastatai kaip vijos šauna į dangų ir po truputi sukasi aplink savo ašį. Juose matosi kaip iš lėto slankioja šviečiantis taškeliai. Staiga vienas taškelis staigiai išneria iš pastato ir nušvinta akinančiai, visomis vaivorykštės spalvomis. Trumpam stabteli kažkur aukštai begalinėje erdvėje. Po keliu akimirkų pajuda iš vietos ir pradeda lėkti į mane milžinišku greičiu. Jo didis po truputi tiesiog akyse auga. Tai stebėdamas, kažkodėl visai nejaučiu baimės. Man atrodo kad esu apsaugotas nuo bet ko, būdamas savo kambarį. Kaip tik mane pripildo begalinis lengvumas ir net laimės pojūtis. Panašus į jausmą, kuri man teko išgyventi tada, kai dar neturėjau ne tik kūno bet ir asmenybės. Kada buvau tik esybė. Bet tai buvo prieš tiek daug, jau nugyventu skirtingu gyvenimų, kad net neprisimenu prieš kiek laiko tai įvyko. Tik atsimenu gerai ta jausmą ir kaip įgavau viska, kol tapau tokia būtybe, kuri vadinamą - žmogumi. Netrukus tas akinantis vaivorykštinis šviesos rutulys prilekia prie manęs ir palengva materializuojasi į mano svajonių moterį. Net nepajuntu kaip pradarau langa. Į kambarį padvelkia gaivus oras be jokiu kvapų. Sakyčiau kad jis net sterilus. Mano svajonių moteris pliaukšteli rankom ir nusijuokia, linguodama galvą.
- Ir kaip tau pavyko čia atsidurti mano meile? - Ji švytinčiomis iš laimės akimis žvelgia į mane. Ši karta jos akys šviečia taip, kaip neseniai švietė jos kūnas.
- Neturiu supratimo - Nusijuokiu gėrėdamasis ja. Mane tiesiog nudžiugina jos žodžiai kad ji mane vadina savo meile – Tiesiog svajojau apie tave ir mano svajonė išsipildė.
- Tai labai stiprios tavo svajonių mintis, jeigu tave atnešė į mano gimtąją civilizaciją. – moteris nusistebi.
Kelias akimirkas mes šypsomės vienas kitam. Man taip gera kad ji čia, net jeigu ir už lango, kad net neturiu žodžiu kaip nusakyti ta jausmą.
- Tai ar su savo tėvais supažindinsi? - Pajuokauju. - Ar man taip ir stovėti lauke?
- Kita karta. - Juokais pažada – Tik sek paskui mane. – Ji pamoja man ranka.
Nieko nelaukdamas įšoku pro langa. Galva iš karto apsvaigsta ir smilkiniuose ima ūžti. Prieinu arčiau jos ir paimu už rankos. Tarsi žaibas mane pakerta ir jaučiu kaip krentu ant stiklinio paviršiaus. Paskutini karta ką pamatau, tai pasilenkusia ties manimi mano svajonių moterį ir jos žodžius:
- Dabar tu mano amžiams... 
    Buto langas užsitrenkia tarsi nuo stipraus vėjo ir kito pasaulio vaizdas išnyksta iš jo. Vėl už jo gyvena senasis pasaulis...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-28 19:31
Kiras
Keliautojau, kritikos dalinimas į konstruktyvią ir nekonstruktyvią, tai tik paprasčiau būdas atsiriboti nuo kritikos, nes tai leidžia atmesti bet ką, kas tau nepatinka, t.y. ir toliau rašyti, kaip iki tol rašei ir netobulėti. Pagal Aihara pasiūlymus reikia taisyti ne tik pradžią, bet ištisai visą tekstą. Yra pastraipų, kurios parašytos visai normaliai, bet taisyti reikia daug. Kaip taisyti pagal pateiktus pavyzdžius, turi ieškoti ir RASTI tu pats.  Surizikuosiu dar pabūti isteriška panele ir pastebėsiu, kad informacija pateikinėjama straipsniuose apie mokslinius tyrimus, o  kūrinyje turi būti pateikiamas įspūdis. Štai tu rašai, kad herojus jos akyse pastebėjo HUMORĄ. Informaciją pateiki, o koks įspūdis? Aš kaip skaitytojas nu niekaip negaliu įsivaizduoti, kaip tas humoras gali atrodyti akyse. Apsakyme, karikatūroje, posakyje įsivaizduoti galiu, o akyse nu nė pro kur. Ne tik Aihara bet ir man tas tavo herojus pagal elgesio aprašymą apsakyme pasirodė kaip piktas primityviai mąstantis individas. Tu piktiniesi, kad mes sprendžiame neperskaitę, kas nutiks tavo herojui vėliau. Bet, panašu, kad to nežino ir tas jo paslaptingas darbdavys, tik kažkodėl jis pagal tuos pačius požymius, kuriuos tu pateikei skaitytojui, nusprendžia priešingai, kad herojus imlus naujovėm ir baisiai narsus. Čia tau ne piktintis reikėtų, o ieškoti, kodėl net du skaitytojai mato situaciją kitaip nei tau reiktų. Priežastys gali būti dvi: arba tu kažko nepateikei skaitytojui, kad jis "teisingai" viską suprastų, arba tavo herojai yra "negyvenimiški", nes supranta ne taip, kaip būna gyvenime.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-28 19:13
Lapalių Vanagas
Siūlyčiau pradžiai parašyti trumpą kūrinį, kad ir miniatūrą, su pabaigą. Taip bus galima pilnai pakomentuoti ir pakritikuoti tavo darbą. Vertinti romano pirmą skyrių nekyla ranka. Nes tai yra tik mažytė dalelė būsimo paveikslo, o jei ta dalelė nepatiks skaitytojams, tai vadinas jiems nebus entuziazmo skaityti kitų skyrių, tad romanas taip ir liks neperskaitytas. Todėl sudėk visą savo fantaziją ir visą išmonę į trumpą apsakymą, kad skaitytojas greičiau pamatytų pilną vaizdą ir, kad pakomentuotų konstruktyviai :) Lauksiu trumpo darbelio iš tamstos, sėkmės ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-28 18:05
Keliautojas
Taip. Pastebėjau minėta pasikartojančia klaida: "Aš prisimenu savo patirti namelyje, kai susidūriau su ta antgamtine būtybe. Bet stengiuosi neparodyti kad ir mane išgąsdino jų pasakojimas.
Aš prisimenu savo patirti namelyje, kai susidūriau su ta antgamtine būtybe. Bet stengiuosi neparodyti kad ir mane išgąsdino jų pasakojimas." Ji atsirado per mano neapsižiūrėjimą kai sujunginėjau dalis. Nes šitas kūrinis yra rašomas atskiromis dalimis. Atsiprašau už nesklandumus. Toliau. Ilgi dialogai kelia nuoboduli? Keista. Bet būtent per juos gaunama papildoma informacija ir tai dažnai nėra tušti tauškalai. Tačiau jeigu į aprašymą įterptį dialogą, tai galima pamesti ta nuotaika kuri pateikiama aprašyme. Todėl laikausi tokios politikos. Kai laikas patylėti - tyliu, kai laikas kalbėti - kalbu. Sutinku kad veikėju yra daug. Tačiau kaip ir gyvenime, kai kurie žmonės tik laikinai pasirodo jame ir išnyksta be pėdsakų. Todėl ar verti susikoncentruoti į laikinus personažus. Aleksandros Diuma romane "Keturi muškietininkai" irgi buvo laikini personažai ir jie netrukdė vystytis pačiai istorijai. O čia trukdo. Ar tikrai yra būtinas toks pastebėjimas? Taip sutinku kad pasikartojimai sakiniuose vargina. Tačiau kaip jau minėjau, pastoviai ties tuo dirbu ir ieškau sprendimo. Kasdienybėje pas mus kartojasi veiksmai. Romane kaip tik aprašoma herojaus kasdienybė, todėl natūralų, kad pasimato pasikartojimas. Aš esu tik mėgėjas o ne profesionalas, todėl darau taip kaip kol kas mokų. Deja ne visada klaidu taisymo programa pataiso visas klaidas. Vienas pataiso, kitu tarsi nemato. Kad jas pastebėti, jau reikia atskiro išmanymo. Beje, kūrinis rašomas grynai savo malonumui. Kad taip maloniai praleisti laiką savo susikurtame pasaulyje ir nėra skirtas viešai publikai. Čia padariau išimti kad dėka konstruktyvios kritikos patobulėti. Beje. Tai tik dalis kūrinio. Jeigu net ta dalis daugumai kelia diskomfortą, tai kokia prasme kankinti skaitytojus kitomis dalimis, kurias skaito kiti su malonumu? Tai tiek šiam kartui. Pakartosiu. Busiu dėkingas ir reaguosiu tik į konstruktyvia kritika. Nes siekiu tobulėti, o ne reaguoti į kiekvieno skoni atskirai. Galite mane vadinti kaip norite, tai jūsų teisė. Aš žinau kas esu ir koks esu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-28 16:40
Keliautojas
Gerbiami kritikai ir mėgėjai pakritikuoti. Aš vertinu ir atsižvelgiu į konstruktyvia kritika, kuri man padeda tobulėti šitoje srityje. Ne konstruktyvi kritika manes nepalies. Prašau konkretumo. Jeigu man reikėtu tik liaupsių, manes čia nebūtu. Ypatingai esu dėkingas Nuar. Ji ne pirma karta kritikoje parodo taktą, sveika saiką ir konstruktyvumą. Tokie žmonės padeda augti. Su jos išdėstytomis pastabomis sutinku. Tik dar nesuradau būdo kaip jas išspręsti. Bet mokinuosi. Gerai kad ponas Kiras pasitaisė ir tapo konkretus savo kritikoje, o ne elgiasi kaip isteriška panelė kuriai kažkas nepatiko. Aihara paskuba su savo išvadomis apie pagrindini heroją, net nesulaukęs ar sulaukus pratesimo. Tolimesni pastebėjimą, užskaitau kaip konstruktyvia kritika. Ačiu už mintį. Dar pataisysiu pradžią.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-28 13:11
Aihara
Sustojau šioje vietoje:

- Tai kad mes visi esame bandomieji triušiai šitoje sistemoje. - Nusijuokiu - Ant mūsų medicina bando savo vaistus. Valdžia eksperimentuoja su mūsų tariama laisve, tikrindama, iki kokio lygio sutinkame nusiristi ir negerbti savęs bei savo teisių. O darbdaviai - kiek mes pasiduosime paverčiami jų vergais ir taip toliau. Dabartiniai darbdaviai, yra ne kas kita kaip - progresuojantis vergvaldžiai.

Nes pagrindinis veikėjas yra labai bjaurus tipas. Nenoriu skaityti apie savimi patenkintus, viską žinančius narcizus, dėl kurių problemų kalti visi aplinkui, tik ne jie patys.

Literatūriškumas irgi nesužavėjo, labai paprasti aprašymai, bile ką parašyti: "ant jų sėdi įvairaus amžiaus ir lyties žmonės". Tipo, skaitytojau, įsivaizduok pats ką nori :) vietoj to, kad būtų jauna mergiotė su auskarais veide, pagyvenęs vyras, prasigėrusio veido vyras, jaunuolis žiūrintis sau į batus, išsidažiusi ponia didžiule nosimi ir plaukuotu apgamu ant jos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-28 11:41
Nuar
Gerbiamas autoriau, mes tikrai perskaitėme tai, ką parašėte. Iš pagarbos rašančiajam perskaitome. Tačiau, mano manymu, štai tokie "perliukai" tekste - "Aš prisimenu savo patirti namelyje, kai susidūriau su ta antgamtine būtybe. Bet stengiuosi neparodyti kad ir mane išgąsdino jų pasakojimas.
Aš prisimenu savo patirti namelyje, kai susidūriau su ta antgamtine būtybe. Bet stengiuosi neparodyti kad ir mane išgąsdino jų pasakojimas.", patvirtina ankstesnio komentatoriaus žodžius, jog jūs turėtumėte būti atidesniu. Perskaityti atidžiai prieš įkeliant visą kūrinį iš naujo. Taip pat, mano nuomone, keliose vietose yra labai ilgi aprašinėjimo epizodai. Gal vertėtų juos išskaidyti, įkeliant šiek tiek dialogų. Tai sukeltų teksto gyvumo įspūdį. Ir atvirkščiai, labai ilgi dialogai sukelia nuobodulį skaitytojui. Veikėjų gausa ir įmantrūs jų vardai yra sunkiai įsimenami, todėl skaitant ilgą šį tekstą jo viduryje jau spėji pamiršti, kas buvo pradžioje ir kokią visa tai turėjo reikšmę tolesniems įvykiams. Taip pat manau, kad pasikartojimai gretimuose sakiniuose taip pat nesukelia žavesio skaitant: "Saliamonas stumtelėjo ta piešini ranka ir atsidarė duris į dar viena kambarį. Ten užsidegė šviesa. Įžengiau į ta kambarį." Tokių pasikartojančių žodžių čia gausu. O cituotame dabar pirmame sakinyje, žodyje "piešini" padarytą klaidą galima buvo ištaisyti "rašyko" siūloma klaidų taisymo programa. Ji nebuvo panaudota. Tai tik patvirtina, kad autorius yra neatidus tiek savo kūriniui, tiek čia esančių skaitytojų lūkesčiams.
    Gražu, kad fantastikos skyrelyje atsirado naujas kūrinys šia tema.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-28 10:33
Kiras
Beje, Keliautojau, iš patirties galiu pasakyti, kad autoriui tobulėti labiausiai padeda, kai autorius pats randa klaidas ir netikslumus savo tekste pagal skaitytojų užuominas. Geriausia tai daryti pačiam daug kartų skaitant kūrinį ir taisant visas vietas, kur tas skaitymas kliūva, ir daryti tai, ne kaip autoriui, įsimylėjusiam į savo kūrinį, o taip, lyg tai darytų nuobodžiaujantis skaitytojas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-28 10:19
Kiras
„ Ką dar jis sugalvos? „ - nepatikliai pažvelgiau į jį, kai mano išgąsti(1) pakeitė .(2) Tas pastebėjo mano nepatiklumą.(3)
- Nežiūrėk taip į mane. - šyptelėjo supratęs mano nepatiklumą(3)

Čia yra gramatinių klaidų(1), logiškai nebaigtas sakinys(2) ir du kartus pakartota vos neidentiška mintis(3). Aišku, tai tik skaitytojo požiūris (ne kritiko) ir tu jį gali ignoruoti, bet negali ir piktintis, kad skaitytojas nelinkęs skaityti autoriaus, kuris jį ignoruoja.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-28 09:45
Keliautojas
Bučinys po amalu. Ačiu už konkretu parodymą klaidos. Kai prieš 35 metus mokinausi mokykloje, ant ačiu nebuvo ilgosios raidės. Man ir dabar tai atrodo kvaila dėti. Todėl nededu. O jeigu galite nurodyti kitas gramatines klaidas, busiu jums tik labai dėkingas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-28 09:40
Keliautojas
Žmogus kuris laiko save kritiku net nesugeba perskaityti toliau nei pradžios. Meta darbą net ne įpusėjęs. Tai pasako daug ką apie žmogaus būdą. Kalba apie klaidas, taip jų net nenurodydamas. Todėl jo toki teiginį galima praleisti pro akis. Tolimesnė kritika analogiška. Vaizdas toks: kad žmogus kuris mano kad gali kritikuoti kitus, net nesugeba padaryti savo darbo iki galo ir kokybiškai. Trūksta konkretumo ir aiškumo net jo pačio mintyse. Jo tekstuose pastebimas kategoriškumas ir išankstinis nusprendimas už kitus kaip kiti elgsis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-28 09:33
_sudie_
Na, klaidų yra, net ačiū išmoks rašyti, bet vieneto tai neduočiau, autorius stengėsi, pasakojo, tai ištaisau neteisybę ir linkiu ateityje įkvėpimo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-28 01:31
Kiras
Perskaičiau tik pradžią, ir toks įspūdis, kad žmogus "įkvėpimo" pagautas rašė, rašė ir ką parašė net neperskaitęs įdėjo čia. Na, gramatines klaidas, kurias šiais laikais galima išgaudyti su įvairiais "spelčekeriais", galima ir atleisti. Kad žmogus to nepadarė, tai labiau apibūdina jo charakterį, nei jo gebėjimą rašyti. Tačiau, kai sakinys nutrūksta nepabaigus logiškai minties ar kai ta pati mintis kartojasi vos ne vienas šalia kito esančiuose sakiniuose - tai jau elementarus rašymo brokas. Be to ir piešiamos situacijos man pasirodė nelabai realios. Aš pavyzdžiui tame, kad žmogus "varto" youtube, nor ir įskilusioje planšetėje, sunkiai įžvelgčiau domėjimąsi naujomis technologijomis ir tikrai nematyčiau kažkokios drąsos tame, kad žmogus keikia valdžią ir vergvaldžius darbdavius. Man šiais laikais labiau panašėtų į piktą primityviai mąstantį individą. Vienu žodžiu, kelti reiktų labiau paruoštą tekstą. Smerkti negaliu, nes pats pirmą kartą įkėliau gan "žalią" tekstą, bet atsainiai paruošto teksto neišgelbės net šauniausia idėja ar siužetas, nes skaitytojui tiesiog dings noras tekstą skaityti iki galo, kad tą idėją ar siužetą sužinoti.   
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą