Tamsoje tūnantis kūnas ritmingai ir tankiai kvėpavo. Paulius buvo visiškai išsekęs. Jis kvėpavo plačiai pravėręs burną, nes kvėpavimas per nosį, kaip jam atrodė, kėlė per daug triukšmo. Nuo to jam tik dar labiau sukosi galva. O ausyse vis garsiau spengė. Tupėdamas ir nugara atsirėmęs į šaltą sieną jis rankomis apkabino ir suspaudė kelius. Taip susigūžęs jis naiviai tikėjosi būti nepastebėtas. Per kaktą lėtai kaip ir Pauliaus paskutinės gyvenimo akimirkos tekantis tirštas kraujas kaupėsi ant jo kairiojo antakio. Viskas sulėtėjo. Net rūkas slinkęs apleisto pastato kolidoriumi kuriame tūnojo Paulius pasidavė šiam mistiškam laukimui. Nežinia ar dėl po ilgo bėgimo pagaliau rasto trumpo poilsio ar dėl jį supančios paslaptingos miglos Paulius nejučiomis pradėjo šypsotis. Jo išvargusi širdis prisipildė jausmo, kad jis gali būti išgelbėtas. Juk, kažkas turi jį užtarti, jis nepadarė nieko blogo. Pamažu jį užplūdo palaima, nors protas tyliai tam prieštaravo, jis pasijuto radęs prieglobstį. Mintyse pradėjo suktis nerišlios mintys pagrindžiančios jo esamą būseną. Gal būt paaiškės, kad loterija buvo neteisingą? Gal Taryba įsikiš ir uždraus egzekuciją? Paulius buvo vienas iš paskutiniųjų, taigi dauguma persekiotojų ieškojo būtent jo.
Mintyse vienas po kito sukosi įvykiai kurie užuot baigęsi pražūtingai galiausiai išsispręsdavo. Gal dėl greito kvėpavimo sukeltos hiperventiliacijos, o gal tiesiog nuo nuovargio Paulius pradėjo jausti, kad tuoj viskas baigsis. Apėmė jausmas, kad šis košmaras kažkaip išsispręs, nes tai yra per baisu, kad būtų tiesa.
Trumpą paguodos teikiančią tylą tarsi tūkstančio skėrių spiečius perskrodė drono garsas. Pauliui šis garsas buvo pažįstamas. Dabar jis skambėjo kaip mirtis.
Trumpą vilties akimirką, tarsi aštrus peilis miglą, vėl perskrodė siaubas. Keliantis Pauliui užtemo akyse, jis nevalingai pasiruošė bėgti, tačiau niekaip negalėjo suprasti iš kurios pusės artėja dronas. Garsas atrodė sklindąs iš visų pusių, o šviesos nebuvo. Paulius pasirinko pusę ir pasileido visu greičiu, kiek leido jo skaudančios kojos. Taip begdamas jis vis atsiremdavo rankomis į šlapias sienas. Tai buvo apleistas metro tunelis. Tačiau taip Paulius pribėgo tunelio galą, o tiksliau užrakintus vartus. Tamsoje galėjai bet ką įžiūrėti tik priėjąas arti, todėl kito išėjimo reikėjo ieškoti slenkant palei sienas. Čaižus drono ūžimas nepaliaujamai artėjo. Paulius atsisuko į jį ir nevalingai užsimerkė. Tą sakundę jis jautėsi pasirengęs priimti mirtiną smūgį. Tačiau dronas priskridęs arčiau pakibo ore ir įjungė žibintą. Taip, dronai nežudo, jie skirti stebėjimui. Nuo akinamo blyksnio Paulius, net žengė atgal, primerktomis akimis apsižvalgęs suprato „ aplink nieko nėra“. Jis suprato, ir jie greitai bus čia. Tad reikia skubėti. Dronas buvo per tvirtas, kad plikomis rankomis būtų galima jį sudoroti, ir jis gudriai laikėsi atstumo nuo aukos. Tačiau taip apšviestoje patalpoje buvo matyti prie sienos pastatyta sena šiūkšlinė. Paulius žinojo kaip veikia automatinio sekimo rėžimas, jis seniau prižiūrėjo dronus. Paėmęs šiūkšlinę jis pradėjo bėgti nuo drono, tačiau vos už kelių metrų jis apsigręžė ir atsukęs ją į droną pajudėjo atgal. Tuo tarpu dronas inertiškai tęsdamas skrydį papuolė į spąstus, jis atsidūrė ten kur jam ir vieta.
Mūšis laimėtas, tačiau karas dar nesibaigė. Pauliui ši maža pergalė suteikė jėgų toliau priešintis.