Ypatinga nemirtis

Kambarys buvo persmelktas idiotizmu.. Mažas titaninis robotas blaškesi kambario kampe, nevalingai trukčiodamas savo metaline galva ir retkarčiais pažvelgdamas i mane save juodomis akimis, tarsi aš galečiau jam padeti, tarsi kas nors jam galetų padėti. Jis buvo atstumtas, vienišas, negražus, kažko laukiantis, išsigandęs ir jau beveik  negyvas.
Kambario langus iš išorės spaudė kosmoso tamsa. Norėjosi greičiau mirti, kol man neatsitiko tas pats kas tam pamišusiam robotui, bet kol yra nors menkiausia galimybe išgyventi mirties tave veda jau ne blaivus protas, o akli instinktai (kokie jie akli!). Grindys buvo padengtos sukrešėjusia kraujo plazma: kai nėra kitų būdų tenka pasikliauti senais gydymo metodais. Kvėpavimo centrai pradedavo neveikti, kai į rankas vėl pasiimdavau krauju permirkusią aštrią medžio atbrailą, kuri man atstodavo peilį, ir ji vėl brutaliai slinkdavo dar nespejusių užgyti žaizdų grioveliais. Skausmas iš pradžių koncentruodavosi  tik žaizdoje, po to plisdavo visu kūnu, darydavosi beribiu ir pamažu  plito aplinkoje, kilo ore ir nusileisdavo ant grindų.. Galvoje akimirką sukosi kvailos mintys - kiek yra du kart... vėliau regimasis  pasaulis akimirkai  pranykdavo, rodėsi, kad akimirkai, iš tiesų praeidavo gal keliasdešimt valandų, o gal kelios savaitės. Tai ir buvo baisu, to, ko negali kontroliuoti, miego, aplinkos, likimo... Jaučiau supuvusias idiotizmo rankas, bet pasiduoti neketinau. Gerai, kad nežinau, kad  jau esu jo auka, taip bus lengviau egzistuoti.

Epilogas.

Viešbučio tarnyba atidariusi 11236-ojo kambario duris nieko jame nerado, tik kampe gulėjo neveikintis mažas titaninis robotas.. Už lango švietė baugus oranžinis pulsaras. Rodos čia nieko niekada ir nebuvo.