Miške žiemą

Ei, ehehej!
Miškas atsiliepė paukščių balsais: čip, čip-čip; … ti-ti-ti; …ujit…ujit; … krak!; čir... čiri-čiri; trr... trr......
Oho, kiek miško gyventojų mus stebi, – pagalvojau.
– O kur gi tie paukščiai? Aš jų nematau. Susirūpino anūkėlis.  
Atidžiai apžiūrime aplinkinius medžius. Nuo vienos šakos nukrito mažas lengvas ir pūrus gabalėlis sniego, kažkas ten pajudėjo. Ir viskas aprimo. Paukščiai jau aptarė mūsų įsiveržimą į jų valdas, ir vėl viešpatauja tyla.
Aplink – balto sniego iki kelio. O gal toliau dar giliau?
Einam toliau miško takeliu.  Siauras takelis pramintas toli į miško gilumą.
– Geras Sniego Karalius, pribarstė negailėdamas sniego, – sakau.
– O kur jis gyvena, tas Sniego Karalius? – klausia anūkas.
- Netoli Kalėdų Senelio, dar toliau į Šiaurę, – atsakiau. – Niekas ten nebuvo, tik Šiaurės ašigalio gyvūnai jį mato. Ir jam paklūsta. Žiemą jis pasirūpina kad žemė pailsėtų nuo vasaros karščių, ir nukloja žemę, krūmus, medžius ir augalus savo stebuklingu minkštu, baltu sniegu. Augalams sniegas kaip kailiniai – šildo ir apsaugo nu o šalčių.
– O juk ne visur sniego būna?
– Tu visai teisus, – pritariau. Yra mūsų planetoje Žemėje vietų, kur niekad nebūna žiemos ir sniego.
Einam toliau tyloje, kartais sustojame, įsiklausom. Kiek toliau pajudėjo krūmų šakos, sniegas pliumptelėjo nuo šakų. Gal ten zuikutis slepiasi nuo mūsų, akylai stebėdamas mus?
Gaila, nepavyko pamatyti ilgaausio. Kitą kartą gal pasiseks daugiau pamatyti.