Vėjuota pilkuma

Ėjau sparčiu žingsniu. Norėjau kuo greičiau grįžti. Vėjas plaikstė nesurištus mano plaukus, aš skubiai užsismaukiau kapišoną. Dabar gailėjausi, kad nepasiėmiau pirštinių. Jaučiau kaip po striuke jau lenda lediniai vėjo pirštai,  susitraukiau kad tik būtų šilčiau.
      Kitaip nei visada neamtelėjo kaimynų šuo, turbūt ir jis dar apsimiegojęs. Todėl po mano kojomis girgždėjęs žvyras, buvo vienintelis garsas be vėjo ošimo. Danguje plaukė pilki debesys, tarsi dūmai iš suodino kamino. Šalia kelio kur ne kur styrojo pliki beržai, jiems berūbę draugiją palaikė keli krūmai ir senosios drebulės. Tik jaunos pušelės išdidžiai savo žaliomis sukniomis puikavosi. Tik jos vienintelės šią bekraštę pilkumą skaidrino. Aišku, medžių čionai retai sutinki. Daugiausia čia plyti laukai, kuriuose vasarą galėjai pamatyti pulkelį tvirtų kaimo arklių ar suartoje žemėje augančius rugius. Dabar tik nuo šalčio pageltusios žolės linksta nuo vėjo ir  iš paskutiniųjų stengesi išsitiesti.
      Matant tokią apsnūdusią gamtą jokios linksmos mintys į galvą nelenda. Ir pats, kad ir nenorėdamas apsnūsti.