Tu nebijok

Nuo kalno, balto kalno, tarsi gniūžtės lekia mūsų metai
Ir priklijuoja viską: sutikom ką, mylėjome, netekom.
Lyg žaibas perskrodė gyvenimas – ryškus ir trumpas -
Kažkas įkvėpti nesuspėjo, kažkas prie slenksčio klumpa

Net durų nepradaręs į šviesų, laukiančių žvaigždyną,
Nes netikėtai gniūžtės priklijuotas krito lyg sietynas...
Tu nebijok, kas dieną juk širdy esi... Yra, kas lydi – Jis.
Tik įtikėk – ne vienas būsi, net jei sietynas duš, jei kris.

Lydės ir ten, kur laukia artimi, gal vakar, gal seniai išėję,
Kur žvaigždeles šienauja Dangaus žvaigždžių pjovėjas.
Rugpjūtį jos būriais, po vieną naktimis visiems į širdis krenta
Ir vėl į Dangų grįžta, kai priplaukia gyvenimo mūs krantą...