Pone OD, arba Orkestro Dirigente,
jeigu Jūs tik žinotumėte!
Ką, ilgai žiūrėję ir kentę
nuobodulį, kažkieno tuometę
publiką atstovavę ponai,
galvoja apskritai
apie liudvikus van, kai sijonai
vakarinių suknių – ir apie tai
pakalbėti atskirai reikėtų –
tokie dieviškai trumpi,
dengią kojas lyg raketų
korpusus rūkas, ir tampi
jų įkaitu. O ir iškirpčių,
atveriančių nugaras, pečius,
ir jautiesi išvirkščiu
žodžių gumulu – jis išdžius
burnoj ir ne-pa-sakysi,
žiūrėdamas į sceną, į grindis,
į lubas, į akis, į
visur – pone, Jūs ne stiprioji grandis.