Paukštukas

ant medžio šakos tupėjo paukštukas
nerangus buvo tasai
nukrisdavo dažnai nuo šakos
susižeisdavo koją
raišas buvo paukštukas
užtad giedoti mokėjo gražiai
kai naktimis atsibelsdavo nemiga
ir atrakindavo skrynią dangaus
kai kreivos kojos tvirčiau
įsikibdavo šaką
užsižiūrėjęs į žėrinčius lobius nakties
kartais vis tiek nesuprasdavo savo širdies
galvodavo, kad ši sugedus
o garantinis jau pasibaigęs

atskrisk, paukštuk,
jei skaitai
nemiga dviese juk
ne tokia jau nebaisi
ir čia širdis taiso nemokamai