Rolas

Timis pagaliau priėjo nušiurusį seną daugiaaukštį. Pilkas trupantis penkių aukštų pastatas, pajuodusiais mediniais langų rėmais. Niūrių praslinkusių laikų liudininkas stovėjo apsuptas už jį aukštesnių beržų ir liepų. Vyriškis bandė suskaičiuoti, kiek laiko praėjo nuo paskutinio jų pasimatymo: dvylika, trylika, keturiolika metų... Timis išvažiavo į kitą miestą mokytis, o Rolas pasiliko gimtajame. Suspaudus senąjį kodą, durys spragtelėjusios atsidarė. Kildamas aukštyn ir apžiūrinėdamas įvairiaspalves duris, taip pat nušiurusias kaip ir daugiaaukštis, jis pabeldė į dvyliktą numerį.
-A, kas tenai, po galais, reklamos nereikia! - riktelėjo pažįstamas spigus balsas.
-Čia Timis, brolau, įleiski, po galais, šimtą metų nesimatėm, nejaugi nepameni savo geriausio draugo?
-Koks dar Timis, po galais. Šalin nuo durų, suknisti šarlatanai, jeigu atidarysiu, tai gausit po kulką tiesiai į kaktą! Nejuokauju! - dar garsiau rėkė buto šeimininkas.
-Brolau, po galais, nusiramink, čia Timis, klasiokas, nejaugi neprisimeni, kaip vasaras leisdavom pas tavo močiutę Anačką, po galais, prisimeni, sėdėdavom viename suole per lietuvių ir anglų pamokas. Kaip iš salietros bombą padarėme ir visą mokyklą evakavo, Rolai...
Durų spyna po truputį pradėjo traškėti, kol durys atsidarė. Timis išskėtė rankas, manąs apkabinsiąs seną bičiulį, bet, atsidarius durims, išlindo ilgas šautuvo vamzdis, nutaikytas tiesiai į jo kaušą...
-Iš kur tu žinai mano močiutės vardą, šunsnuki tu?
Prieš jį stovėjo tamsiais plaukais apžėlęs, surūgęs žmogėnas, įsispraudęs į languotą pižamą, apsiavęs rožinėmis šlepetėmis. Nuo jo dvokė pigaus alaus, prakaito ir sūrios žuvies kvapų mišiniu. Išsprogusios, trūkčiojančios akys, pasruvusios kraujais, neatrodė svetingos.
-Aš Timis, tavo klasiokas, pabandyk atsiminti, senas drauguži, - ramiai į girtutėles akis įsmeigęs šviesų žvilgsnį, be jokios baimės pasakė draugas.
Ramybė pribloškė Rolą, tad jis kūnu sustingo, žvilgsniu tartum įsisiurbė į šitą ilgšį, stovintį prieš jį, ir pradėjo mąstyti. Po pusės minutės jo akys prašviesėjo.
-Tu-ti-t-t...
-Timis, Rolai.
-Timi, po galais, ateik čia!
Smulkiu, iš džiaugsmo trūkčiojančiu kūnu, jis stipriai apglėbė Timį per liemenį ir pabučiavo tiesiai į smakrą, nes aukščiau negalėjo pasiekti.
-Tai kaip tu, užeik užeik, atsiprašau, mane kartais specialiai pradeda nervinti tokie, valkiojasi čia, skambinėja į duris, ramybės neduoda. Būna, kad naktį ateina ir skambina. Na, bet ką čia aš su savo problemomis, užeik, drauguži.
Jis įėjo į mažą koridoriuką, kuris iš visų pusių buvo apstatytas visokiausiais varžtų stiklainiais, apkabinėtas įvairiaspalviais marškiniais ir apkaišytas neaiškaus turinio dėžėmis.
-Gali pasidėti rūbus čia, - Rolas bedė pirštu į vieną iš dėžių, ant kurios be storo dulkių sluoksnio nieko nebuvo.
-Na, ir gyveni tu čia, matosi, jog moters nė kvapo.
Rolka išsišiepė, jam trūko keturių viršutinių priekinių dantų.
-Neateina, Timi, vis neįtinku joms kažkuo.
-Na, negyventum šiukšlyne, tai gal... - draugiškai įkando ilgšis.
-Ne apie tai. Tiesiog viduje kažkaip, supranti, tuščia. Nesinori man. Norėtųsi, tai greitai viską... Bet ką aš čia? Pereikim į mano pobūvių salę.
Iš mažo koridoriuko Timis įžengė į dar mažesnę virtuvę. Bet čia bent jau buvo kur atsisėsti. Puodai mėtėsi kaip pakliuvo, ant sienos kabėjo keli moterų plakatai ir „Mis Pasaulio“ kalendorius.
-Rolka atsisėdo ant lovos, kuri buvo prie pat virtuvinio stalo. Po stalu, didelėje kartoninėje dėžėje, voliojosi dešimtys alaus skardinių.
-Kaip caras, ką? Parsitempiau lovą į virtuvę, nes kaimynai remontą jau pusę metų daro, gręžia pastoviai, man miegoti neduoda, tai čia, girdi, kaip... Na, o man šiandieną savaitgalis, gersi?
Iš šaldytuvo jis jau buvo ištraukęs dvi skardines ir padėjęs Timiui priešais nosį.
-Ne, dėkui, nebegeriu.
-A, rimtai? Šaunuolis! - jis atsidarė vieną skardinę ir dviem gurkšniais nugėręs pusę skaniai atsiraugėjo.
- Tai kaip laikaisi, Timonai? Kas geresnio? Kas blogesnio? Kas į gimtinę parvijo?
-Nieko, važiavau pro šalį, kaip tik turiu porą laisvų dienų, žinai, jog mama pas mus atvyko prieš penkis metus, tai nebeturiu čia ko važiuot. Patraukė kažkaip pasižiūrėt, kaip miestas kruta. Nostalgija. Tai atvažiavau porai dienų.
-O kur apsistojęs?
-Pas pusseserę Laurą, tokia buvo anksčiau, valkiojosi po kiemus su mumis, šviesiaplaukė tokia, kreivanosė, aukšta, kaip ir visi pas mus giminėj.
Atsimenu, - ištarė Rolka ir tarytum nuliūdo, greitai užsivertė skardinę ir sumušė ją iki dugno dviem gurkšniais, staiga jo akys prašviesėjo.

-Aišku, žiūrėk, o gal nori pašaudyti?

-Kaip? Nuo kada tu užsiiminėji ginklais, ką?
-Tai čia jie tik medžiokliniai, čia kai mane pradėjo erzinti tie, žmonės, prie durų, tai aš įsigijau porą ginklų, kad rimčiau atrodyčiau. Pagalvojau, kad be kovos tiems šunsnukiams nepasiduosiu. Ir kaimynai tenai pastoviai gręžioja sienas. Matai, aš galvoju, jog susimokę jie tarpusavyje. Nori man pakenkti, po galais. Ir šiaip vamzdis - geras dalykas, niekada nepamaišys! Žiūrėk!
Rolka ranka nustūmė tuščią skarbonkę tiesiai į dėžę, o pilną pasidėjo ant lovos. Tada pasuko langą, kuris pasiduodamas atsidarė. Iš už lovos galvūgalio iškrapštė porą stambių šratų, užsitaisė savo medžioklinį ir Pykšt! tiesiai medžių pusėn, tada pradėjo stipriai juoktis.
-Štai taip mes, Anglijos karaliai, rengiame ančių medžioklę! Matai, kaip viskas paprasta!
Timis, apstulbęs nuo tokio netikėto pasirodymo, vos susilaikydamas paklausė:
-O tai kaimynai ką sako? Garsas ganėtinai smarkus!
-Negirdėjau nei vieno nusiskundimo. Be to, antrame aukšte vienas bičas gitara nuolat groja ir rėkauja žymiai garsiau, negu mano mažytis šautuvėlis...
-Tai kaip pats gyvuoji? Matau, dirbi! Kur dabar? - paklausė Timis.
-Taigi čia netoli, plytų fabrike, stoviu prie mašinos, ir tiek. Laikas lėtai slenka, bet ką padarysi, gyvent reikia. Alga gera, nesiskundžiu, galiu sau leist bent kažką. Taigi tiek, Timi, o tau kaip?
-Nežinau, man visaip būna, pasiskundžiu kartais, matai, ta žurnalistika kartais tokia žiauri būna: ir aferos, ir dėl pinigų - viskas kartais pasisuka. Ir turi prarasti save truputį. Išgyveni tada menką krizę, bet kitaip neišsisuksi. Tai taip ir plaukiu po truputį, smagu matyt tave, senas bičiuli!
Susigraudinęs Rolas puolė draugui į glėbį.
-Kaip aš džiaugiuosi tave matydamas, Timi, tu neįsivaizduoji, atleisk man už šiurkštų priėmimą.
-Nieko tokio, suprantu tave, sunkūs laikai, kai visi, rodos, prieš tave susimokę.
-Ė, klausyk, Timi, tu žurnalistas, taigi, padėk man parašyti straipsnį prieš tuos kaimynus, jau taip nusibodo jie su tais remontais. Nuo ryto iki vakaro duodasi, tik dabar nustojo, vos tik atėjai.
-Na, žiūrėsim, o niekas iš namo daugiau jais nesiskundžia?
-Skundžias, ir ne vienas, jeigu tik padėtum man, būsiu labai dėkingas!
-Gerai, tai mums reikės įrodymų, įrašyk jų gręžimą, apeisim kaimynus, surinksim liudijimus,  pasirašys peticiją ir be vargo sutvarkysime šitą reikalą.
-Gerai, taip ir sutarėm, - jis atsidarė skardinę ir vėlgi labai greitai sugėrė visą alų. Tada išsiėmė išmanųjį telefoną ir pradėjo sukti internetinį kazino jame.
-Tai va taip ir gyvuoju, tradiciškai kiekvieną savaitgalį suku laimės ratus. Po keliasdešimt centų pradžiai, o po to jau priklauso - laimiu ar ne...
Timis apžiūrėjo virtuvę: ant grindų pabirę stambios ginklo gilzės, šiukšliadėžėje dešrelių, makaronų ir sumuštinių pakuočių kamuolys, o nuo sienos į jį gašliai spokso dvi didžiakrūtės merginos ir du tūkstančiai penkioliktų metų „Mis Visata“ - visos šviesiaplaukės ir aukštos.
-Klausyk, o kaip ten su Elze tau baigėsi?  Ką, Rolai? Taip ir niekada nepapasakojai.
Rolas susiraukė ir suko kazino toliau, apsimesdamas negirdįs klausimo.
-Kaip nori, tavo reikalai, - Timis pasiėmė vieną iš daugelio murzinų puodelių ir, išplovęs jį kriauklėje, prisipylė šalto vandens. Prisėdo šalia draugo, jam buvo gaila šio vienišo žmogaus. Džiaugėsi, kad gali pabūti su juo.
Rolas išsitraukė dvi skardines iš šaldytuvo.
-O ką Elzė... Nieko ta Elzė. Susirado kažkokį latrą, pasigimdė vaikų ir gyvena. Na, bent jau bando gyventi, kaip ir visi...
-Oho, kaip šaltai! Nejaugi neprisimeni, kaip ją buvai įsimylėjęs mokykloje, berods vyko ten kažkas tarp jūsų, ar ne?
-Vyko vyko ir išvyko, nesuk galvos, buvau durnas, įsimylėjau šiaip sau, nebuvo kitos, taip ir baigės meilė greitai, kaip ir prasidėjo.
-Nemaniau, kad taip apie Elzę tave kada nors išgirsiu kalbant.
-Tiesa pasakius, aš irgi, bet tai praėjo, kaip ir visos meilės praeina. Tada lieka geras stabilus gyvenimas - tikroji moteris, - jis pabandė šypsotis, bet tik nulenkė galvą ir panardino lūpas aluje.
-O tai klausyk, buvo ir kitų moterų, papasakok, ką? Ar ne vis tiek? Įdomu, kokios velniavos tu čia buvai pridirbęs vienas, be priežiūros paliktas!
-Ech, tiek to, na, kad ir tavo pusseserė, nuostabi moteris!
Timis išpūtė akis ir nužvelgė tą mažą, susirietusį alkoholiką nuo galvos iki kojų. Prisiminęs savo šviesiaplaukę, aristokratiškų manierų, aukštą liekną moterį, jis niekaip negalėjo šito „žalingų įpročių gumulo“ patalpinti tame pačiame  paveiksle, kambaryje, galų gale lovoje, o Dieve! Jis bandė įžiūrėti jo akyse ir gestuose pokštą, bet Rolas visiškai nejudėjo iš vietos ir atrodė šiek tiek prislėgtas.
-O tai kas įvyko, Rolai? Bet juk jūs ne kartu, kodėl apie tai man nieko nesakė pusseserė? - įsižeidusiu tonu paklausė Timis.
-Iš kur man žinot, be to, nebuvome taip ilgai, turbūt ji mane pamiršo. Matai, net modelius ant sienos pasikabinau, kad ją man primintų; tu net neįsivaizduoji, kaip kruopščiai rinkau aš iš didelio bloko bibliotekoje tuos plakatus. Šis beveik tiksliai atkartoja krūtis, tas - veido bruožus, o anas - klubus. Knisausi visą savaitę, Timi, - štai kiek man ji rūpi. Nežinau, gal atrodo šiek tiek gašliai, bet man - tai sakrali trejybė!
Ir tikrai, atidžiau įsižiūrėjęs į šiuos tris plakatus, Timis pastebėjo neužginčijamą panašumą su jo pussesere. Rolą, rodos, apsupo šilta nuostalgija ir taip pat suvartotas alaus kiekis, ir viso kūno raumenims atsipalaidavus jis pradėjo skrieti atsiminimų takais:
- O, kai mes susitikom, tąsyk ji, lūžusia ranka, stovėjo priešais mane su pilnu vežimėliu visokio šlamšto. Man iškart kilo klausimas, kaip ji viską parsivež namo? Nagi, juk žinai, kad mes visi pažįstami. Pagalvojau, jog ji tikrai ne viena. Pasirodo, kad ne! Ir štai aš pasiūliau pagalbą. Tada pradėjau klausyti jos, naaa, kiek supratau, ji skundės ir skundės, o aš žiūrėjau į jos puikią krūtinę ir linkčiojau, po galais, kaip aš linkčiojau, taip iki jos laiptinės, iki buto durų - tenai įvyko stebuklas. Mane tiesiog apdovanojo apvaizda, niekada negalvojau, kad bus taip, kaip buvo. Bet viskas greitai apsisuko, metus susitikinėjome, po galais, praėjo dešimt metų nuo mūsų išsiskyrimo, o aš vis dar, o aš vis dar myliu ją be galo: kiekvieną naktį ji man akyse ir dieną, po galais, Timi, tavo pusseserė sugriovė man gyvenimą, nes pasakė tuos nuodingus žodžius „aš tave myliu“, po galais. Bet užtat niekada nebuvau toks laimingas, kaip tą vakarą.
Jo akyse mainėsi tai džiaugsmas, tai skausmas, visas kūnas išsitempęs drebėjo, o Timis sėdėjo, lyg ištiktas stabo. Tada susiraukė.
- Dešimt metų, ir tu vis dar... žinok, tavo vietoje aš išvažiuočiau.
- Ir išvažiavai, Timi, išvažiavai, todėl tu nesuprasi. Tu suradai savąjį kelią, o manasis rado mane. Tu niekada nesuprasi manęs, drauge, - jis užsivertė vieną po kitos alaus skardines ir godžiai išgėrė, tada apsiašarojo ir kibo Timiui į marškinius, o tas sukrėstas jį automatiškai atstūmė.
-Va, matai, negaila tau manęs, užpykai, taip ir žinojau, visi jūs prieš mane susimokę!
Rolas verkdamas sugraibaliojo ginklą, užtaisė jį negrabiomis rankomis ir iššovė pro langą. Iš jo burnos skriejo padriki žodžiai. Timis atsistojo ir žengė link išėjimo, tik pajuto vamzdį, atremtą į  jo kaklą.
-Po galais, Rolka, baik su šitom savo nesąmonėm pagaliau, leisk man eiti.
-Aš taip ir galvojau, tu irgi vienas iš jų! Jie nebeužjaučia žmonių, nebemato nieko be savęs. Kas tave siuntė, kalbėk, koks tavo tikrasis vardas, po galais?
-Rolai, nusiramink, aš Timis, tavo klasiokas.
-Aha, šitą jau sakei, galvojai, kad pamiršiu, - jis dar stipriau įbedė vamzdį jam į kaklo slankstelius.
-Aš įsitikinęs, jeigu peršausiu tavo kaklą, ten bus tik laidai ir mikroschemos, nieko daugiau. Jūs jau seniai mane sekate, neišmanėliai, ką?  Galvojai, kad aš bejėgis. Kas tu, klausiu?
Timis visiškai pasimetė. Jis nesitikėjo, jog Rolui taip blogai. Bent jau pats turėjo greičiau pastebėti šios ilgos vienatvės padarinius. Jis turėjo surasti raktą, kokį nors raktą išeičiai.
-Klausyk, aš suprantu, jog manai, kad esu iš jų, bet pasižiūrėk, aš atėjau, nebijodamas tavęs, aš beginklis, juk nieko tau negalėjau padaryti. Be to, aš žurnalistas. Jeigu tu dabar nušausi mane, kas tau padės sutvarkyti juos? Ką, jau neprisimeni, kaip sutarėm, kad padėsiu tau. Tu įrašysi gręžimą, surinksim parašus ir paduosim policijai.
-O jeigu policija su jais, o jeigu visi su jais, jeigu likau tik aš, o tu meluoji?
-Tu pagalvok, jeigu būtum likęs tik tu, ar tavęs jau seniai nebebūtų? Kas be tavęs taip pat su jais kovoja? Pagalvok, Rolka, prašau!
Jis palengva nuleido vamzdį, tada Timis atsisuko. Geriausio draugo akys buvo paplūdusios ašaromis.
-Po galais, Timi, aš toks vienišas, atsiprašau, turėjau susivokti, jog tu ne priešas.
-Nieko tokio, drauge. Bet tu pamatysi, aš prižadu, kad tavo atveju imsimės sugriežtintų veiksmų.
Staiga Rolo akys susidrumstė, oda matomai pašiurpo ir plaukai ant rankų pasistojo:
-Jie vėl gręžia, girdi!
Kambaryje tvyrojo tyla ir judviejų alsavimas. Vėjas lauke kedeno medžius. Kažkoks vaikinas rėkavo apačioje keistas dainas. Jokio gręžimo nesigirdėjo.
-Ką jie tenai gręžia, po galais, Timi, kas tai? Kartais man atrodo, kad žmonėms nupjauna kaukolės viršų ir įstato mikroschemas, po galais, ar aš teisus?
Timis nė nesumojo, ką jam atsakyti:
-O kaip tu pats manai? Ar tai teisingas spėjimas?
-Na, iš tų tuščiaakių žmonių, kuriuos matau parduotuvėje kiekvieną kartą įeinant ir išeinant ir šaltai malantis pro skyrius be jokios nuovokos... Taip!
-Bet tu gali nebijoti, tai tik jiems, ne tau, Rolai.
-O ką man daryti, Timi?
-Tu pats geriausiai žinai, o mums juos palik. Pats pasistenk pamiršti visa tai, ar gerai, Rolai? Tik taip tu vėl galėsi gyventi, o dabar man jau laikas eiti. Nesijaudink, tu visada esi saugomas, nes tu išskirtinis, tik niekam niekam šito nesakyk.
-Ačiū, Timi, aš tau lieku skolingas.
-Tai aš tau skolingas, Rolai, skolingas apsaugą, kurią vykdau.
-O kas tu, po galais?
-Angelas sargas, ir nebegerk daugiau, Rolai.
Jis šovė pro duris, palikdamas Rolą suakmenėjusį. Niekada negalvojo, kad taip naiviai pateks į psichotiko namus. Jis movė pas savo pusseserę, susirinko daiktus, šoko į traukinį ir išažiavo.