Balkonas

Liukas mėgdavo stovėti balkone. Savo mažo sovietinio buto teritorijoje, būtent balkone jis jausdavosi geriausiai. Jis, susidėjęs rankas ant šonkaulių, kiekvieną vakarą  stebėdavo niūrų kiemą. Jame - mašinų armijos apgulty gyvavo pora suoliukų, berželis ir skurdi vaikų žaidimų aikštelė. Kiekvienąsyk apačioje suklykus murziui, Liukas nusišypsodavo ir padėkodavo sau, jog užaugo. Sunkios vaikystės prisiminimai spaudė galvą, bet su tuo jau susitvarkyta. Liukas, linksmai mosuodamas pimpalu, patraukia į savo kambarį. Namuose jis vaikšto nuogas. Nuo tada, kai persikraustė gyventi vienas, jis pažadėjo sau atsigriebti už visą sunkią vaikystę ir pilnai išnaudoti viengungio statuso teikiamus privalumus. Kambario viduryje iš lego  buvo surinktas visas aerodromas: naikintuvai, malūnsparniai, boingai, laineriai. Pilkas pakilimo takas, su pora plastmasinių žmogeliukų, kirto kambarį pusiau. Liukas paėmė naikintuvą, pakilo taku ir pradėjo skraidyti.

Žiūūū, žiūūū, žiūūū, - lėktuvėlis tabalavo ore, o jis taip įsitraukė į žaidimą, jog nepastebėjo atitrūkusios kaladėlės ant kilimo.

-O blet, - riebiai susikeikė.

Sssssssss, - pasigirdo durų skambutis.

-O blet, tuojau tuojau, - šūkteli jis, maudamasis kelnes, bet skausmas pėdoje tik aštrėja.

Liukas šlubčiodamas koridoriuje apeina lego kranus, cementovežį ir pradėtą statyti namą, užsisagsto marškinius ir pravėręs duris iškiša praplikusią galvą. Tenai stovi aštuonerių metų mergaitė, dvejomis ilgomis kasytėmis.

-Atsiprašau, gal galite paaukoti šuniukų prieglaudai?

-Neturiu pinigų, - burbteli Liukas ir užtrenkia duris, bet eidamas atgalios pasijaučia nemaloniai. Šiek tiek pastovėjęs jis nueina prie santaupų vokelio ir ištraukia dešimt eurų. 

-Ei, mergaite, ateiki, paaukosiu, kur tu, rudaplauke? - į laiptinę šūkteli Liukas.

Pasigirsta žingsniai, mergaitė, nuleidusi akis, greitai atbėga iš viršaus ir sustoja prie jo.

-Atsiprašau, gal galite pasitraukti? - Liukas žengia žingsnį atgal, mergaitė nubėga žemyn.

-Ei, noriu paaukoti dešimt eurų, mergaite, - spausdamas banknotą Liukas šaukia mergaitei pavymui, bet geležinės laiptinės durys stipriai užsitrenkia. Iš viršaus pasigirsta blerbiantis balsas:

-Atstok nuo vaikų, iškrypėli! 

Sena moterėlė persisvėrusi per turėklą spjauna jam tiesiai po kojomis.

-Atsiprašau? Jūs mane kaltinate?

-Aš stebiu tave, tu skystakiauši, - jos galva su nušiurusių plaukų kuokštu dingsta, ir dvigubos geležinės durys vienos po kitų stipriai užsitrenkia.

-Velnio boba, - sumurma Liukas ir uždaręs duris pasuka raktą triskart. Drebančia ranka jis įkiša dešimtinę į santaupų voką. Sudiegia koją.,, Po galais, visiškai pamiršau kojos skausmą. Ką ji turėjo omenyje?.. Liukas niekada nepasielgtų iškrypėliškai. Ką reiškia, aš stebiu tave? Puskvaišė iš aukšto stebi mane? Tai ką, ji visą laiką stebi mane nuogą balkone? ” - nukautuotas paskutinės minties Liukas prisėda, bet rūbų nenusirengia. Pirmą sykį naujame bute per tris metus jis sėdi apsirengęs, kai nėra tam reikalo. 

-Ir ko aš baiminuos tos prakeiktos senės, - paniekinamai sumurma, atsistoja ir ryžtingai sviedžia kelnes, trauzus ir marškinius į kampą.

Įbėgęs į aerodromą ant pakilimo tako Liukas pastato mėgstamiausią savo boingą, bet nekyla. Paleidžia lėktuvėlį ir nueina į tualetą.  Išsitraukia cigarilę iš pakelio, nenumatytiems atvejams, ir atsisėdęs ant unitazo užsirūko, masažuodamas perštinčią pėdą.

Liukas pasistato kėdę ir nuo spintos nusiima dar neišpakuotą žvaigždžių karų erdvėlaivį. Jis leisdavo sau pasvajoti, kaip trisdešimtmečio proga lėtai praplėšia sidabrinį įpakavimą, susideda erdvėlaivį ir atidaro savo miegamajame - naują kosmoso zoną. Deja, surūkęs visą pakelį ir ištrynęs pėdą iki mėlynumo, vos ne puolęs į panikos priepuolį, jis suvokia, kad kito kelio nėra.

Drebančiais pirštais paskubomis nuplėšęs pakuotę, Liukas pradeda rinkti konstruktorių. Mintys rimsta, jo lūpos po truputį ima šokinėti iš džiaugsmo - rankose guli limituoto leidimo „Plutonio tigras - trys tūkstančiai“.,, Laikas kilti”, - sako Liukas ir po truputį keldamas erdvėlaivį nuo žemės pradeda tyliai burgzti.,, Dieve, o kokį garsą leidžia erdvėlaiviai”, - susiprotėjęs nutyla pilotas, ir jo žandu nurieda ašara.

Sučirškia durų skambutis. 

-Tuojau, palaukite, - Liukas atsargiai pastato erdvėlaivį ant stalo, ramiai užsimauna kelnes, užsisagsto marškinius ir žvilgteli pro akutę. Mažas storulis, su policijos uniforma, riebia ranka maigo skambutį. Už jo stovi aukšta uniformuota blondinė. Iš už storulio peties pūpso pilkas, susivėlęs kuodas. Liukas aikteli.

-Sveiki, Lietuvos policija! patrulis Rapolas, gal galima užduoti jums porą klausimų? žinome, kad jūs namuose.

-Žinoma, tik ką su jumis veikia ta senė? - pasimetęs išpyškina Liukas.

-Nusiraminkite, tiesiog atidarykite duris, mes su jumis norime tik pasišnekėti, niekas jūsų niekuo nekaltina, - iš už durų pasigirdo truputį susinervinęs policininko balsas.

-Ar tai susiję su tuo, kad šita senė, neturėdama jokio pagrindo, šiek tiek anksčiau išvadino mane iškrypėliu, jeigu taip, tai patikėkite - aš normalus vyras, ir tikrai niekada nieko blogo nepadaryčiau, ypatingai vaikams.

-Taip,  tikiu jumis, nusiraminkite, juk mes neturime jokio orderio ar kokių nors įrodymų, jog esate nusikaltėlis. Tiesiog gavome iškvietimą ir norime su jumis pasikalbėti.

-Kokį iškvietimą?

-Įsileiskite ir pasišnekėsime, manau jums nepatogu, jog tokiomis temomis kalbamės laiptinėje, - ištarė policininkas, ir Liukas galutinai nusiramino.

-Gerai, įleisiu, tik jus ir jūsų kolegę, o ta senė tegul eina namo - tai mano sąlyga.

-Gerai, susitarėme.

Atidaręs duris Liukas pajunta stiprų smūgį į pilvą. Mažas storulis griebia jį už rankos ir parbloškia ant žemės. Keliu jis prispaudžia nelaimėlį. Liukas suvaitoja iš skausmo. 

-Na, ką, šunsnuki, tavo dienos suskaičiuotos, - pralemena storulis.

Šviesiaplaukė tikrina kambarius.

-Švaru, Rapolai.

-Bet tu tik pažiūrėk, koks gudruolis. Tai kam tiek žaislų suaugusiam vyrui?

-Padugne, tu padugne! - miegamajame užrinka pareigūnė, -aš tokį patį erdvėlaivį pirkau savo sūnui.

Liukui surakina rankas.

-Ei, palaukite, ar jūs turite orderį?

-Tylėk, suski, buvo gautas iškvietimas, kad šiandien bandei išprievartauti mergaitę, ištvirkėli!

-Netiesa, ji prašė manęs pinigų, o po to pabėgo, - suinkštė Liukas.

-Mergaitė - pinigų... neskiesk.

-Prašė šunų prieglaudai, pareigūnai, - dūsdamas gynėsi Liukas. - Aš jums tiesą sakau! Netikėkit ta suskretusia sene.

-O kaip dėl nuolatinės masturbacijos balkone, ką, šunsnuki? Manai, mes neturime vaizdo įrašų, - Rapolas dar stipriau keliu prispaudė Liuko stuburą.

-Kokios masturbacijos? - švokštė Liukas, -nagi, išeinu į balkoną nuogas, bet juk niekas nemato mano lytinių organų; mano butas, ką noriu tą darau, o dėl masturbacijos, tai nesąmonė, įrodykit, parodykit man tuos įrašus!

Staiga Liukas pajunta, kaip jo veidu nutįsta seilė. Tos šlykščios senės seilė. Jis pakelia galvą ir virš savęs pamato milžinišką pilvą, su nesuskaičiuojamomis lašinių rinkėmis, kurios po truputį spaudžiasi viena į kitą ir, rodos, jog tas pilvas nuo spaudimo tuojau sprogs. Senei galingai įkvėpus oro gurkšnį, naktiniai pakyla, ir Liukas įsitikinęs, kad ji be apatinių, vos ne vimteli. Iš už pilvo pagaliau pasirodo susiraukęs snukis.

-Tu sušiktas pedofile, galvojai išsisuksi! - vos pakėlusi savo mėsingą koją nuo žemės, ji spiria Liukui į veidą. - Sušikta padermė, jums tik taip ir reikia.

-Ponia, nusiraminkite, atsitraukite, - ją švelniai nustumia blondinė.

-Zosia, Zosią, atvesk ją, - suspiegia senolė.

Į butą įeina pensininkė, vedima tos pačios mergaitės. Ji, nuleidusi akis, susigūžusi, spaudžiasi prie sienos. Zosė ją velka už alkūnės. Vos tik pamačiusi mergaitę, kaimynė išsivaduoja iš patrulės rankų ir pribėga prie jos. Juodi, supuvę dantys murma mergaitei į veidą.

-Na, mieloji, ką tau šitas žmogus sakė, pasakyk jiems, nebijok, niekas tavęs nelies.

Mergaitė tyli, abu pareigūnai suklūsta.

-Nagi, drąsiau! - abiejų močiučių juodi smailūs dantys apsupa mergaitę. - Sakė ateiti pas jį, ar ne? Juk sakė, nagi, girdėjau „ateik“. 

Senės spaudžia mergaitei rankas, o ji sulinksi.

-Sakė ateit ir užeiti ir siūlė dar kažką, taip? Taip? Nagi, nebijok! - senė sunkiai alsuoja mergaitei į veidą.

Mergaitė, nuleidusi akis į grindis, sustingsta. Liukas, tuo metu atsigavęs po šoko, bando paprieštarauti, bet pareigūnas dar stipriau užlaužia jam ranką, ir jis suinkščia iš skausmo. Mergaitė nežymiai linkteli.

-Ir taip ne pirmą sykį jau, aš žinau, tu sušiktas vaikų tvirkintojau! - su panieka užrinka senė.

-Viskas, užteks, jau prisiklausiau tų šlykštybių, - nukerta Rapolas ir pakėlęs Liuką nuo žemės išvelka jį į laiptinę. Abu patruliai, užlaužę rankas, veda Liuką apačion, o priešais juos bėga pensininkė, iš visų plaučių šaukdama:,, Gėda! Gėda! Gėda! ”

Laiptinėje atsidarinėja dvigubos durys, ir iš už jų lenda pilkos nušiurusios kupetos, Liuką lydėdamos prakeiksmų virtinėmis.

-Gėda, ištvirkėlis, pagaliau sugavo šitą velnio išperą. Išėjus pro laiptinės duris, penkiaaukščio sovietinio namo langai atsidaro, ir iš jų į Liuką, nepaisant patrulių, pasipila pomidorai, agurkai, bulvės ir kitos daržovės. 

Senė, šaukdama „gėda“, bėgioja ratais kieme, kol Liukas vis dar muistosi ir priešinasi, pagautas pykčio. Ji pribėga prie jo ir paskutinįsyk spjauna jam tiesiai į veidą. Tada susmunka ir pargriūva veidu į asfaltą.  Liuką įsodina į mašiną. Zosė pribėga prie jos. Ji nebekvėpuoja. Daržovių kruša baigiasi. Vėjas pakelia lavono suknelę.  Susiraukęs baltas užpakalis, atsuktas į namą, šviečia visiems jo gyventojams. Bet niekas iš bobučių nedrįsta jo uždengti. Visi tyliai laukia greitosios.