yra nuostabi muzikos lygmenų draugija,
galima sakyti – suma,
galima sakyti – gerų pabaigų istorija.
Girdi: audra. Gi ja
apsimeta ramybė, teisiama
už akių. Kažkas nori ją
pakišti už nieko nedarymą, absoliuti netiesa tai,
todėl apskundė
laiškais be parašų.
Kokie smuikų švelnūs pasatai,
kiekviena vėjo plona sekundė
su kita susipina, aš rišu
kaspinus, o-šie
išsipina ir sulėtintai plaikstosi
ir nereikalingos jokios šukos.
Lyg kriauklės įvairių dydžių ošia.
Garsai apsimeta smilkalais, tose
platumose aidai skleidžiasi nesušukus.


leo m




