Puota

Diena atsilaikyti neturėjo sverto
ir vakaras įsigalėjo. Ir to
pakako pradžiai. Gėrėm Stasio Porto.
Verto
tylos daugiau. Tyla parvirto.
Laike nei pėdsako neliko sporto.

Kai burnose kažkas apkarto,
Prisiminėm –  ragavome absentą..,
kuris kalboms pristatė siuntą
senų prisiminimų, starto
juose nebuvo niekad, senta,
jaunėta, jausta – siunta

į kraują įsimetę krūviai,
kuriems nėra pasirinkimo blaiviai
mus kaitinti... O grožio stoviai
įgavo vertę. O gertuvėj
lašai išnyko lyg ateiviai,
o mes šypsojomės tvirtovėj

mylėjimo vieni kitų, kai
ryt dienai, tuo metu atokiai,
nebuvo šansų gaut mus taikiai.
Mes laikui buvome klaustukai.
O erdvei šokiai.
Ir šaukėm taikiniais – ei, nepataikei!