Vizualizacijos hop hopo klipukui

Pagarba, dėmesys, rūpestis.
Susitikime kur nors prie upės, ties
prieplauka, bet kitoj pusėj
gale senamiesčio kur mergaitės jau su obuoliukais, berniukai beūsiai.
Tai taip, vaikučiai pabiručiai gražučiai gudručiai – SUKČIAI!
Prasuk čia į
pavakarę –
pagarba, dėmesys,... – painiava velniava kare.
Tokie svarbūs ir kaip žodžiai – o viršuje banalybių sąrašo.                       
Rinkis: vakaro vėsa, ar aš? O
iš tikrųjų tas pats. Tas pats – į ją
žiūrėti ar ją maigyti, ta pati desperacija,
o jei ne tas pats, tai
tik skirtumas toks, kad ne maigyti, o liesti
ir prisilietimus plėsti
groja leniai kravitzai,
tyli šopenai ir mozartai
nori eiti namo – ar tai
ne klaida, ką?
Ar iškviest kadilaką?
Jei lieki, tada... mes
dar pabūsim toliau nuo žemės,
dar pabūsim
kosmoso musėm,
dar pazysim
dvasinėm krizėm,
ir tada aš imsiu žiūrėti
į tave iš pradžių lyg į rėtį
o paskui lyg į pelkę, lyg liūną,
kuriame dėmesys ne užkliūna,
o tik pradeda klimpti lėtai lyg
(gurkšnojant, gal siurbiant kokteilį)
titanikas naktį tada, kai
žiūrėjome dviese tik salėj
bedvasiai, besieliai, snaudaliai
kino teatre turbūt paskutiniam
susiglaudę pečiais, laukdami, kad krūtinėm,
pagarba, dėmesys, atjauta...
mes girdėjom jau tą.
Vaikučiai gudručiai drūčiai.
Žinot, kad vakarėliai
yra absoliuti priešingybė trelei
lakštingalos mėnesienai iks tą
metą ir vietą
kur vakarėlis vyksta
išduosiu, nebent turėtum kometą
pavirškint leidžiantį daiktą,
na gerai, baik tą
spektaklį, duok ką turi čia
ir grįžkim į gryčią.