Visai kita paralelė

Ant stalo nieko nėra. Po stalu taip pat. Nes nėra ir paties stalo. Mano įkypos akys skrodžia dangų. Danguje yra paukštis. Tai mano draugas. Kiti draugai kartais pasako tokių dalykų, nuo kurių aš krupteliu. Vidujai, kad neišsiduočiau ir neišgąsdinčiau jų.

Po oda esu aš. Manęs niekas niekada nematė. O kam? Juk vis tiek nepamatytų, nes nemato to, kas akivaizdu. Jie niekada nesikalba su paukščiu. Jų niekada neperveria katės akys. Karvės žvilgsnis neprikala jų prie lentos taip, kad paskui daugybę metų negali atsiplėšti ir nuolat skauda nuo bandymų. Jie gali tik sukelti tuos žvilgsnius. Tiesą sakant tai jie ir daro. Daugybę metų. Todėl kam? – Tiesiog reikia tai iškęsti. Būvį tarp jų. Žvilgsnį tarp dviejų pasaulių, kurių abiejų man gaila.

Paukštis ne toks. Jis moka draugauti nepriklausomai. Nepriklausomai nuo nieko. Ir jis niekada nepasakys tų keistų, kartais jų pasakomų dalykų, nuo kurių aš krūpčioju. Sužinojimo, kad jie turi tai savyje, bet kodėl – vis dar iki šiol negaliu suprasti. Kaip jie gali tai turėti? Iš kur tai pas juos atsirado? Negi jie atsinešė tai? Bet tada iš kur jie?

Vėjas prisiartina iš už nugaros ir tyli. Girdžiu kaip alsuoja. Man šiurpsta nugara. Nes girdžiu ir tai, kaip laidais ateina garsas. Kartais jis net įsijungia. Perlaužia pasaulio plokštę ir įsijungia. Tada išgirstu kaip telefonu kalbasi greitosios felčerė su budinčiąja. Mini pavardes ir simptomus. Namo numerį. Viename, atrodo, buvo rastas negyvas. Nemėgstu. Todėl ir nemėgstu televizoriaus tokiu vėlyvu metu – jis bet kada gali įjungti tą savo kvailą transliaciją, o aš neišstengiu išjungti, nes smalsauju. Taip, kvailai smalsauju nors neturėčiau... Nors ir viliuosi, kad gal vis dėlto vėl pradės rodyti filmą, nes kartais pradeda.  Iš kur visa tai ateina? Gal tai gali ateiti iš ten, iš kur atėjo jie... Nors iš tikrųjų aš netikiu, – ne, jie atėjo ne iš ten. Tačiau kanalai vadinasi ir tada buvo užteršti. Bet ar tai įmanoma? Beveik visų žmonių atėjimo metu?... Ir ar jie dėl to  kalti? Juk dabar yra laisvi. Laisvi pasirinkti, tai kaip gali nešiotis tai savyje ir net pasakyti kaip niekur nieko... Tačiau abejus myliu. Dabar jau. Išmokau ir juos, vos tik pažinau. Žmones. Myliu juos visokius. Tik turiu saugotis. Labai. Nes laikas yra tobulas ir jį įmanoma išbūti. Vos tik atrandi viską, kas būtina, tada jį jau įmanoma išbūti netgi džiaugsmingai.

Ar aš bijau tokių kaip aš? Ar juos įmanoma surasti? Bijau tik to, kad apsiriksiu. Kartais atrodo, kad jų tiesiog nėra. Tačiau kartais pagaunu nuotrupas, atplaišas, kurios negali būti niekas kitas... Bet vėliau pasirodo, kad tai tik jų ieškojimai ir keli atradimai. Tai žmonės. Žmonės, kurie atėjo iš kažkur, iš to kažkur, kurio aš net nežinau. Iš kur jie galėjo ateiti?...

Kai atsikandu mėnulio, jis viską aplieja savo šviesa tartum saulė. Saulė nevalgoma, ji tik geriama. Tai išorinės gyvasties gėrimas, mėnulis – vidinės.  „Pagalvok, iš kur atėjai tu“ – kartą pasakė mėnulis, kai kambario „mėnesienoje“ valgiau didžiulį švytintį „blyną“. Tąkart pasižiūrėjau pro langą tikrasis Mėnulis taip pat ten buvo. Ir net atrodė kažkoks keistas. Labai panašus į švytintį mano maistą. Nors ir žinojau, kad tai ne jis, o tik ką tik suvalgytasis viską nutvieskia. Ar aš pagalvojau? Apie tai ką jis pasakė? Pirmą kartą atvirkščiai pagalvojau? Ne, aš nepagalvojau, nes to negali būti.

Tik iš tylos gali gauti Mėnulio maisto, šiaip jo nėra, Neprisiviliosi į delnus to apvalaus ir plokščio „blyno“, nors kartais pasitaiko. Kartais galiu atjungti visus garsus taip, lyg jų nė nebūtų ir prisišaukti „mėnesieną“. Dienos ir nakties, nes viskam ji viena.

Jokių kitų paralelių nėra, nes ir anoji buvo kita. Tai kaip ataudai – visi yra, tačiau matome tik vienus, nes kitų neparėpiam. Žmonės nepastebėjo net manųjų. Net praeitoj paralelėj. Dabar girdžiu tylą ir skaičiuoju jos žingsnius. Jeigu jos niekas neišgąsdins, ji neišeis. Nepasitrauks. Liks su manimi. Ir tai bus geriausia. Nesvarbu, kiek truks. Naktį, dvi, ar net savaitę. Tada prisivalgysiu. Šviesos prisivalgysiu kiek tik norėsiu. Ilgam užteks. Taip ir išgyvename. Mes. Tikiuosi, kad jūs esate. Kiti, tokie pat kaip ir aš. Bet aš neberizikuosiu.

Jums buvo per daug Aš? Taip kalba tyla – aššššš aššššš aššššš aššššš aššššš ir tai yra mažiau už žolę. Tai lekia visai pažeme, neaukščiau nieko kito. Ir tai yra vėjo dvelksmas, jo nė nepajusi, tik lengvas šššššššššaaa šššššššššaaa ir aššš aššš aššš.

Visai kita ta pati paralelė.