Sąmojis ir kraujas

Antipodų žvilgsniai
žaižaravo ant skustuvo ašmenų
ruošėsi lyg Kristų
prikalti ant kryžiaus
bukiausiais smaigaliais vinių.

Daugybę kartų kilo
jie į dangų sakalais
ir žemėn nuo jų krito
Dievo kūriniai.

Paukščiai nenurimo be dangaus
antipodiškų  grumtynių
aistras kažkas  ragaus;
virš savo lizdo dangoraižyje aukštai
pasirodė antrininkas norėjęs
lizdą sunaikinti visai.

Užvirė peštynės danguje,
krito žemėn plunksnos
ir rausvi prakaito lašai
šeimininkas vijo svetimšalį
pliką, bet pasigailėjo:
gyvą jį paliko.

Praslinko metų nemažai
iš žaizdų liko tik randai
panoro paukščiai
susitikti ir šviesioje atmintyje išlikti
susitikimas įvyko nelauktai
abu jie liko labai geri draugai.