Сию минуту

„Kaip gyvena mūsų mažasis triušelis? “ – lyg tarp kitko klausia Kotryna televizoriaus, tačiau televizorius tyli. „Gal dar miega“, – pagalvoja Kotryna, tačiau pasižiūrėjusi nustemba, nes jis tik stovi kampe kaip koks televizorius ir tiek. Kotryna prieina ir pasižiūri iš arčiau, net įkiša nosį tarp jo ir sienos, bet jokių nesveikų santykių nepamato, tik užuodžia dulkes ir tai vos ne vos. „Matyt bus korona apsilankiusi“, – pasičiupindama nosį  tarsteli ji. – „Ką čia reikėtų nuo jos išgerti?... “ Apsisuka ir nueina į virtuvę. Praeidama pro stalą skersa akimi žvilgteli, tačiau ant jo nieko, net pelės žirniuko. „Aha, greitai pradės vaidentis net sveikoje galvoje dėl nesveikosios kliedesių“ – sako ji mikrobangei, o viryklė jai atšauna „ Mes neturime mikrobangės“. „Ir nuo kada čia taip? “ – klausia Kotryna uždegdama viryklę, – „Ir kodėl čia taip? “. „Niekada neturėjome, nes mes nemėgstame mikrobangių, nes jos gamina nesveiką maistą užmušinėdamos sveiką“. „Ačiū už informatyvumo palaikymą virtuvėje“ – atsako Kotryna. „Gal mes jau galime į kambarį vietoje televizoriaus, nes čia mums per daug nuobodu? “. „Aš tuoj eisiu, o jūs negalėsite niekada, nes ne ta paskirtis. O jei dar reikšitės, mes įsigysime mikrobangę“. Viryklė nutyla amžiams lyg niekada ir nebūtų prakalbėjusi, tačiau Kotrynai nieko nepritrūksta.

Kambaryje nenuobodu,  bet Kotryna nuolat girdi, kaip apie kažkokias tai naujoves ūbauja mažasis triušelis. Dėl visko ji dar kartą dėbteli į televizorių, tačiau tas stovi pavirtęs tikru rakandu ir tiek, todėl ji nusiurbia dar du gurkšnelius maloniai garuojančios kavos ir po to jau leidžia jai kalbėti. Kava įsivaro kaip reikiant, garas pripildo visą kambarį ir Kotryna palaimingai atsidūsta – „Nagi pasižiūrėkime. – Jei jau pertrauka, tai pertrauka“. „Malevičiau! “ – šūkteli ji, – „Atneškite man baltos! “ „Сию минуту“ – pasigirsta Malevičiaus balsas ir jį lydintis kulnų trinktelėjimas.

Tiesiai prieš akis, viduryje viską išlydančio rūko, nuskaidrėja „balta ant baltos“ forma, kurioje Kotryna regi mažojo triušelio butą atrodantį lygiai taip pat kaip visada. „Keista“ – galvoja ji, – „Kur čia tos naujovės?... Tiesa, nukabino metų metais kabėjusį mano portretą, išmetė mėlynąjį siaubų paltuką, pasikeitė tas veršių nužįstas sijonkelnes į suknelę, tačiau viskas kažkodėl tai atrodo lygiai taip pat kaip buvę... Tai ko jis čia taip tada plyšauja? “

„Mama taškų! “, „Mama, kas nuplovė be mano leidimo mano taškus?! “, „Dabar ant langų nė vieno musšūdžio. – Mama!!! “ Ir taip be sustojimo. Kotrynai pradeda suktis galva nuo tokių jo dūzgių ir ji užsiundo gegutę. Laikrodžio gegutė momentaliai perskrodžia Malevičiaus kvadratą ir padūksta skraidyti paskui mažąjį triušelį dergdama tiesiai jam ant galvos bei klykaudama: „Žvakės! Žvakės! Žvakės! – Kandeliabrai! “, „Elektra! Elektra! Elektra! – Leninas! “, „Leninas! Leninas! Leninas! – ŽIBINTAI! “.  Per žvakes ir kandeliabrus mažasis triušelis skuodžia tarsi nieko net nepastebėdamas ir negirdėdamas, ties Leninu jam pradeda byrėti pelenai ir kurį laiką jis lėkdamas ratais piešia pilką mandalą. Išgirdus dūžį ŽIBINTAI, jo galvoje irgi tarsi kas dūžta – jis staigiai stabteli netgi esant pačiam didžiausiam išvystytam greičiui, o to visai nesitikėjusi gegutė trenkiasi į jį. Pelenai parūksta jam iš po kojų, gegutė užsikosi, o paskui visa scena vėl kartojasi iš naujo – pelenų jau begalės, mandalos raštai nebeišskaitomi ir vis dar ne tobulai eiliuoti, o vienur ir kitur drybso balzganos gegutės dergimų liekanos. Mat kiekvieną kartą sulig ŽIBINTŲ stablige, mažasis triušelis pradeda tarsi plėštis nuo savęs kažkokius tai nematomus vystyklus, kurie, jei vis dar ir yra, tai paslėpti giliai giliai po naująja suknute, nuo kurios jis tik karštligiškai nubrauko gegutės dergalus šaukdamas kaip išprotėjęs: „Traukiniai! Traukiniai! Traukiniai! – Radviliškis! Nutildykite tuos šveplus traukinius man nusibodo! “.

Kotryna pasižiūri dar 15 minučių ir pradeda žiovauti. „Ir kur žiūri tokios motinos, kurių sūnūs taip vienodai kankinasi? “ – ne tai pasvarsto, ne tai prakonstatuoja Kotryna. – „Matyt laukia atsiprašymo už tai, kad tokie gimė, nes dabar atsiprašymų išmušinėjimas yra draudžiamas, ką jau bekalbėti apie galvos nusukimą ir trąšų išbarstymą laukuose kas būtų geriausia. Dabar joms belieka tik laukimas. Laukimas ir amžina meilė savo vaikui“. Tačiau jai nėra ko laukti, todėl ramiausiai pareiškia: „Malevičiau. Ačiū. Nebereikia. Kava jau išgerta. “ Bet tuokart pradeda klykti Laikrodis – „Kur mano gegutė?! Kur mano, gegutė?! Kur mano gegutė?! “ „Po galais,... “ – aikteli Kotryna... „tą skvarabą būsiu pamiršusi... netrukdysiu juk dabar Malevičiaus du kartus per dieną,... mandagumas juk nukentėtų“. „Taip, tikrai“ – atsako Mandagumas, – „Bet aš noriu dar vieno puodelio kavos... “ – ir reikšmingai prisimerkia. „Сию минуту“ – atsako jam Kotryna, – „Сию минуту, tik dar luktelėkite vieną minutę“. Ji gracingai švysteli rankovėmis kaip kokia Vasilisa ir iš rūko išnyra... gegutė su mėlynu paltu. „Darbo brokas“ – konstatuoja Laikrodis, – dar gerai, kad čia ji, o ne... – Mesk žemyn tas drapanas ir marš į vietą“. „Na jau ne, nepalikite man čia to palto! “ – kaip nesava spygteli Kotryną ir akimirksniu užšoka ant sofos lyg tas visai niekuo dėtas paltukas jau raitytųsi ant grindų. „Jis man jį užmetė! Jis man jį užmetė! “ – šūkaudama skraido po kambarį gegutė – „Prakeiktas triušis! Prakeiktas triušis pisuoklis! “. „Matai, jokio čia broko, aš čia pasirodo niekuo dėta! “ – sako Kotryna laikrodžiui ir –„Štiš! Štiš! “ – gegutei, kai ta besiblaškydamasi skrydyje priartėja prie sofos, o atsikišusios palto rankovės ir skvernai grasinasi paliesti Kotrynos veidą!

„Сию минуту“ – susizgrimba Laikrodis, – „atsiprašau, ponia, aš ne koks prakeiktas triušis. – „Šabaldinkšt! “ Šabaldinkšt palydimas vienu garsiu bam ir mėlynasis paltukas kaip patrakęs prasmenga į „baltos ant baltą“. Сию минуту Kvadratas užsidaro.