Etiudas

Ak, tos gerai nuteikiančios pradžios.
Bijau, kad paskui atsitinka
nieko blogo nežadėjusios pabaigos.
Tarp jų paprastas laikas – nieko neįtartum.
Žinoma, būna ir atvirkščiai, blogų nuojautų pradžia
ir viltingas galas,
per vidurį – taip pat nieko neįtartum.
O taip pat būna matiniai, nieko nesakantys,
be jokių atskaitos taškų, be užuominų
starto momentai,
veidrodiniai finišo variantai,
o per vidurį... o per vidurį vyksta didingi dalykai,
apie jokias pradžias, juo labiau pabaigas,
negalvojama ir štai čia,
nušvitimo akimirką,
kurios tenka palaukti ir ji įvyksta lyg atsitiktinai,
nors juk nieko atsitiktinio nebūna,
vidinis balsas pasako tai,
kas nuramina, ir sekmadieniais vaikštai po blusturgius,
teiraudamasis – gal turite svarelių, na
tų specialių svarelių
rizikoms pasisverti.