Kontrapunktas

Tave jis mato krašteliu akies. Tai
nereiškia, kad ne viską mato.
Negirdi. Juk jį domina tik gestai.
Vien judesiai. Jų visuma. To

pakanka jam sukurti šokį,
vieninteliame vaidmeny matyti
pavargusį tave, nei šiokį
nei tokį, žlungantį, mažytį,

menkutį, vargšą, silpną, žliaugiant
per veidą ašaroms ir druskai,
ir bandant šaukt kažką rišliau ant
dangaus, kuris nėra skaidrus, kai

audroj, toje esmėj baleto, 
lyg vėją plastišką tave jis regi,
lyg lengvą strėlę arbaleto
ryte paleistą – vakare gi

tebeskrendančią, ligi smingant
dar laiko veidrodinės marios,
iš užkulisių kužda – prisimink bent,
kad būsi nieko nepadarius,

tiesiog strėlė ir ne daugiau, jei                                                                 
neperversi... ir ne bet kaip, o kiaurai.                                                       
Jei nori priklausyti gaujai, 
būk abejingas aukščio aurai.
                                                                           
Tau čia štai baigsis dėmesys tas.
Ir nebedominsi niekuo tu,
ir kraujas tavo, ką tik skystas,
ledu taps, kad nuniokotų
                                                                                                 
gražuolį šokį. Pamatysi žmogų,
bandysi bruožus jo suporint
su tais anais iš rūko smogo,
išgirsi tylų – counterpoint.