Kiros meditacija

Jos vardas Kira.
Plaukuose smėlio ir plunksnų bučinių pėdsakai.
Ji dažnai tampa jūra.
Beveik pamiršusi savo vardą
užsimerkusi medituoja,
girdėdama ošimą
ir šaltą vėjo dvelksmą.
Kitas seniai būtų pasidavęs –
sakytų:
„per šalta“.
Šitaip sėdėti
per šalta
sakytų.
Vos tik pramerkia akis –
žiūri toliau nei supranta –
kas ten,
fata morgana,
laivai
ar miražai?
Jos gyslomis teka jūra.
Širdis banguoja,
kaip laivas –
kokia šiandien tavo vėjo kryptis?
Dušim?
Švartuosimės
ar priimsime viską,
kaip yra?
Vaikystėje „burdavosi“ iš knygų.
Atverčia atsitiktinai pirštų parinktą
šimtas aštuoniasdešimt trečiąjį
ir skaito:
IŠSIPILDYMAI NENUTINKA ŠIAIP SAU –
be inkaro sustoti
ne taip saugu.
Kai pasieki seklumą –
išlipk, nusiauk,
pabraidyk ir palauk.
Nereikalingas kevalas
prieš tai buvo NAMAIS.
Oro balionuose
daugiau stabilumo
nei neramioj širdy.
IŠSIPILDYMAI IŠSIRITA PATYS –
gali nežiūrėti –
rytoj? jau? ar pavyko?
Kai burės užstoja vaizdą –
svarbiausia teisingai vairuoti.
Plukdyti save per šią dieną
užtenka.
Užtrunka suprasti,
kad JAU GYVENI IŠSIPILDYME,
kai iškritai iš debesies
ir atmerkei akis –
visa tapo tikra,
kol verkei ir mirksėjai,
iki pat šio DABAR –
tu esi tiksinti meilės granata,
paliesk savo riešą, kai pamirši.
Tavo siela sapnuojant čiuožia kevalo šonu –
ryte nubudęs nieko neprisiminsi,
bet kažkas bus pasikeitę.
Gal mažiau sūraus vandens,
daugiau suvokimo,
kad saugu
tiesiog būti.


2020 11 08 (Loftas, namai)