5. Žilvinai, Žilvinėli, jei tu gyvas...

  Būna, kai trečias nereikalingas, bet jis neretas reiškinys, o kaip jis atsiranda, kokios priežastys jį mesteli ten, kur jo nesinorėtų sutikti, vėlgi nelengva įvardinti. 
  - Reikia surasti lazdyną, - prakalbo trečias, – sakau, „lazdyną“, bet gal nebūtina, kai ieškoma amalo. Ne tik ant lazdyno jis auga.  Netgi ne geriausiai ant jo. Dažniau ir vešliau įsikūręs beržuose, liepose, obelyse,  tuopose. Neaplenkia jis eglės ir pušies, tačiau parašyta, kad „reikia surasti lazdyną, ant kurio auga amalo krūmelis“.
  - Aaapsik! Nors ne katė. Dink toliau. Kita vertus, kodėl rodai į „amalo krūmelį“, o, tarkim, ne į „raganos šluotą“. Ak! taip parašyta. O gal nusirašyta? Liaudis išmani ir fantazijų nestokoja, tik girdėk ir spėk nusirašinėti: amalvas, amolas, javaras, jievaras, jovaras, invoras, įvoras, laumės šluota, samalas, samalvas, savarja, tirkšlis, tiršlys, prilypas ...
    Taip kalbu trečiajam, bet, matyt, ne dėl jo, o labiau dėl savęs, kad pasijausčiau, kaip greitai atsigauna atmintis, kad nors giedok „Internacionalą“, kad ir jo aštuntąją eilutę, kurią savo tautiečiams pirmą kartą lietuviškai padainavo Kazys Binkis: kas buvo niekuo - taps viskuo.
  - Ir netingi?
  - Ne. Ir kalbėti ir girdėti netingiu, tačiau dabar įdomiausia atsiminti, nors... stop, Pranuci, stop. Ar tikrai  žinai, kaip atrodo jievaras, jievaro žmones ir kaip man elgtis, jeigu kažkaip paaiškėtų išgirdus, kad ir aš priklausau šių žmonių publikai. Ir netgi įdomu, regisi net prasminga apie tai pamąstyti. Tačiau negi taip gali būti, kad, žmogau, nežinočiau savęs. Ateik, Eilėrašti... 
  - Ačiū, Pranuci, kad šauki „ateik, Eilėrašti“, o ne „ateik, žmogau “. Šitaip ir žmogus arčiau dievo, ir Raului nereikia sergėtis, kad nebus nukautas.   
  - Ką?
    Ant krūtinės taip superštėjo, kad atrodė nežinia kas atsitiko – ar širdis draskosi išsiveržti iš vergovės krūtinėje, dargi prispausta ant jos tatuiruote, ar taip sopančiai sujudo sukruto keturios žalčių galvos joje. Kokia mintis, kokia dalia ar, tarkim, poreikis jas čia įkėlė? Akimis „braukiu“ horizontalią tiesę per priešpriešais esančias žalčių galvas ir stebiu, kaip ryžtingai jos pastoja kelią, pasiimdamos iš jos atkarpą ir užkabindamos ant jos galų galvas. Palikęs horizontalią omenyje brėžiu tiesę, per kitas dvi žalčių galvas. Atsiranda vertikalioji, ir...
  - Ką? – dabar jau Raulas susidomi, kokius čia cirkus, čiūdus išdarinėju. Tačiau tai ne cirkas. Tai privalau padaryti sujungiant atkarpa kitas dvi žalčių galvas. Privalau. Ir regiu, kaip vertikalė statmenai susikryžiuoja su horizontalią atkarpą ir pati pasilieka tapati jai su ant galų pakibusiomis žalčių galvomis, o tuomet... Tuomet ir vėl  trečiasis
  - Jeigu po tokiu lazdynu slepiasi žaltys, o taip parašyta, kad jeigu slepiasi, nedelsiant reikia jį sugauti, iškepti ir duoti valgyti seniui – taip tas senis ir atjaunės. Ir parašyta dar, kad senis užvalgys kepto žalčio su duona, daug miegos – ir atsibus jaunas.
  -Tfu! Tu čia į mane taip žiūrėdamas. Aš jau matęs, matęs, tavo kryželių. Tfu! Nenoriu tavęs nei matyti, nei girdėti
  - Betgi tai atmintis, dzieduli, - už trečiąjį atsiliepė Raulas
  - Ar manai, kad tokią jį man reikalinga? - kiek padelsęs lyg pasiteiravau ir jau be dvejonės: - Raulai, jeigu tai būtų nuslydę netgi nuo tavo liežuvio, nepatikėčiau. Kaip dievą myliu - ne.
  - Ne, Pranuci, ne nuo mano liežuvio tokia žinia, tačiau ir tu be jokių išlygų stengiesi į mūsų svastiką įnešti kryžių, prie kurio buvo prikaltas Jėzus. Mes už savo kryžių galvas guldom, prie jo žmogaus negalima prikalti. O čia argi nepanašu, kaip į dalgiais sukapotą...  Betgi pats žinai, pats girdi, pats šauki:
Žilvinai, Žilvinėli
Jei tu gyvas – atplauk balta pieno puta,
Jei negyvas − juoda kraujo puta! “

  Paglostau ant krūtinės ištatuiruotą žalčių svastiką, o ji siūbuoja, liūlia kaip įaudrinti vandenys. O ir krūtinė kaip vandenynas.