1
kai nusikaltęs šuo sustaugė virš tylios krūtinės
tarp dviejų plikų kalnelių su rožinėm pilim
į raudonas akis smigo bedugnė kiaurymė
kadaise ten augo gyvybės ir meilės medelis
gauruotom letenom nervingai suko ratus
sausa nosyte bandė užuosti išnykusius kvapus
baltu liežuviu laižė savo širdies naują žaizdą
niekas nepadėjo viskas buvo taip pat
be narkozės ištraukė tuščias ašarų liaukas
kaip sėklas pasodino į kietą šaltą žemę
gal iš jų kas ir išdygs pagalvojo užmerkdamas akis
2
kai atsimerkė buvo praėję lygiai metai
sapnavo kaip laukė kaip skrodė širdį peilis
dabartis prieš jį gulėjo kaip maironio trakų pilis
tik jokio medžio nė gyvybės ženklo
tykiai prisėlinęs prie apžėlusio kapo
negalėdamas išspausti nė vienos ašaros
vien minties jėga atsigulė ant juodos žemės
į jį spoksojo amžinybėje paskendusi begalybė
jį sukaustė baimė daugiau neišgirst tavo balso
jam nedavė ramybės neišnykstanti tuščia viltis
žiūrėdamas jis matė tik perkurtą praeities vaizdą
3
negalėdamas atsistoti viena sveika akim pamatė
ant patrankos nosies šokinėjančią juodą varlę
tai buvo ženklas kad jis greitai paliks šią vietą
aplinkui viskas susiliejo su gamta tu taip pat
šuns širdis beveik nustojo varyti sukrešėjusį kraują
užsikimšo visi keliai barikadomis apsistatė naujakuriai
nebėra daugiau kur eiti nebėra reikalo kažkuo dar būti
apsiniaukė dangus greitai kris švelnus lietus
vargšas keturkojis tapo nelaimingos meilės auka
panašiai kaip ta vieniša liūdna varlė šokanti tango
jo sąmonėje šūvis ir griaustinis susiliejo į vieną garsą