Nežinojimų simbiozė

1

Jeigu susidurtume savo nežinojimais,
laimėtume žymiai daugiau, nei
susitiktų kakta į kaktą žinojimai.
Vaikštinėtume nustebę ir atkreiptume
vienas kito dėmesį –
atidūs išsidėstymui, dermei ir laisvei –
į detales
mums tokias netikėtas ir atveriančias
horizontus puikiesiems Taip,
nieko tikrinti nereikėtų.
Nieko įrodinėti.
Priežasčių kelti vėliavas nebūtų.
Visur nedideliame gylyje
snaustų būsimos mūsų kasyklos.

2
Pakankamai mes turime keistų daiktų. Kas
tai vienetais paskirstė, ką
apie keistumą teigia... na kad ir degtukas
arba šviesos šiek tiek... tamsoj stoka?

Arba kitoks landšaftas, lyguma?
Kam nors tai gal tik molio sklypas,
kam nors atgal žemėjanti gama,
kam nors pašiūrė nuo lietaus paklypus.

O paprastų daiktų neturim. Tai,
kad šaknys jų lentynų medy
išsikerojo – gaila, bet, jeigu rimtai,
tik žuvusio nepaprastumo mintys gedi.

Jo neturėdami aiškiausiai žinom – štai                     
ypatingoji tuštuma viduj nutuko.
Galia didi darbuojasi minkštai                               
šviesoj liepsnos virtualaus degtuko.

Šešėlių nulis, nieko nebėra čia. Nes 
tie, kas mažai, bet kažką turi,     
sugrūdo vėjo likučius į kišenes     
ir iškeliavo į geresnio laiko tūrį.   

Ir vėjas švilpauja kišenėse. Tik tai
nesako nieko apie perkamąją galią.
Mes susitinkam lyg nežinomi daiktai,
kurių keistumas truputėlį gelia.


3

Vien tik mėlyna ir plyna.
Toliai byra į dalis,
lyg žiūronas padalina,
vien tik mėlyna ir plyna,
burnoje jauti pelyną,
akrobato skaudulys
horizontas bus už lyną.
Toliai byra į dalis.