No Future 3,5 (tęsinys)

Staiga padarau atradimą – didžiausią šiandienos atradimą. Karstenui patinka Gabi! Jis spokso į ją taip, kaip Danga į savo mylimo Revoliucionieriaus nuotrauką. Deja, mergina jam tuo pačiu neatsako. Gabi Karsteno netgi nemato, nes tuo metu susižavėjusi žiūri į Volio antrininką. 
-    O koks tavo vardas? – kreipiasi ji į Elijasą. – Tu dar neprisistatei.
Geriau ji būtų jo neužkabinusi, pamanau.
-    Gali mane vadinti subine, - atkerta jis.
Mergina nusijuokia.
-    Malonu susipažinti.
-    Žiūrėk, tik neįsimylėk manęs, - burbteli Elijasas. – Nepakenčiu blondinių. Geriau atkreipk dėmesį į tą vėplą, - jis parodo į Karsteną. – Jam net seilė varva, kai jis tave akimis nurenginėja.
Sprendžiant iš Karsteno reakcijos, Elijasas pataikė kaip pirštu į akį. Mano draugas paraudonuota ir puola jį šaukdamas:
-    Galvok, ką šneki!
Karstenas purto Elijasą, nutvėręs už marškinių atlapų. Jis nesipriešina. Karstenas už jį aukštesnis vos pora centimetrų, tad vaikinų jėgos beveik lygios. Elijasas įsako Karstenui patraukti nuo jo savo šlykščias smirdančias rankas. Gabi kikena, žiūrėdama šį spektaklį, supranta, jog viskas čia dėl jos. Galų gale Karstenas  paleidžia savo priešą. Tas, demonstratyviai valydamasis ranka drabužius, sako:
- Eikit jūs visi na...
Tada abu peštukai vėl atsisėda ant sofų. Karstenas vengia žiūrėti į Gabi. Mergina vengia žiūrėti į Elijasą. Aš stebiu visus klubiečius. Jų dvylika, skaičiuojant ir mane – trylika. Gražus skaičius. Voliui patiktų.
Taigi klube trylika narių nuo dvylikos iki šešiolikos metų amžiaus. Visi jie turi panašių problemų kaip aš, jie taip pat mažesni už kitus. Bet aš pats jauniausias ir pats mažiausias. Aš galiu jais pasitikėti, jie visuomet mane supranta. Jie – mano antroji šeima. Po Volio su geriausia pasaulio grupe. Trečioji šeima tai daktaras Eriksonas bei ligoninės personalas, ketvirtoji – mama su tėčiu ir broliukas.
Pažvelgiu į draugus, sėdinčius ant ilgos sofos priešais  mus su Karstenu ir Gabi. Florianui keturiolika, tačiau jis atrodo jaunesnis. Šalia jo sėdi maždaug tokio pat amžiaus merginos – Sandra, Rita, Diana bei Gerda. Rita beviltiškai įsimylėjusi Volį: kai jis mane atveža čia ar užvažiuoja manęs paimti, ji parausta ir praranda sugebėjimą girdėti tai, ką jai sako draugės. Revoliucionierius tai supranta ir dažnai jai sako ne tik „labas“, bet ir „gražiai šiandien atrodai“ ar ką nors tokio. Tada ji dar labiau paraudonuota bei giriasi draugėms, kad Volis pasakė jai komplimentą. Kartais Gerda, drąsiausia iš merginų, garsiai pareiškia, jog Ritai skauda koją ir būtų gerai, kad koks vyras nuneštų ją žemyn. Volis pasisiūlo į pagalbą, žinodamas, jog merginos apsimetinėja. „Kodėl gi ne, jei taip galiu padaryti ją laimingą? “, aiškina jis man po to.
Šalia jų sėdi Jonas. Jis toks storas, kad mudu su Karstenu galėtume tilpti į jo vietą. Šalia jo – keturiolikmetis Oliveris, kuris niekada nekalba. Jis moka ištarti tik tris žodžius: „labas“ bei „viso gero“. Jo tėvai labai turtingi – gyvena tikroje pilyje, aptvertoje trijų metrų aukščio tvora. Jų sūnų į klubą atveža vairuotojas užtamsintais langų stiklais.
Oliveriui iš kairės – Aleksanderis. Jam trylika. Man jis atrodo labai pasikeitęs – paaugęs bent dešimčia centimetrų. Ar tik ne dėl to jo akys taip spindi? Ką gi, malonu žinoti, jog nors vienam iš mūsų pasisekė.
Šalia Aleksanderio – Rodrigas. Jam penkiolika metų ir jis laimingas, nes turi merginą. O gal tik taip sako. Kiek aš žinau, mažoms merginoms patinka aukšti vaikinai. Didelėms merginoms taip pat patinka aukšti vaikinai. Taigi mažiems vaikinams – jokių šansų. Bet gal Rodrigas – išimtis?
Sumišimo, kuris buvo kilęs po peštynių, nebelieka. Įsijungiam muziką. Visi paeiliui ima kalbėti, pirmiausia Karstenas. Jis papasakoja apie pasikeitimus savo mokykloje ir savo pasiekimus krepšinio srityje (tas tipas negali gyventi be krepšinio!). Gerda kalba apie kelionę į Angliją, kurią ji laimėjo loterijoje, Diana – apie vaikiną, kuris jai patinka, naujoką jos klasėje. Florianas – apie tai, kad jo tėvai nusipirko sodybą kaime. Galiausiai ateina ir mano eilė.
-  Aš pradėjau eiti į mokyklą, - sakau.
Visi nustemba. Klausia, ar man gerai ten.
-  Iš pradžių maniau, jog nusišausiu, bet šiandien susidraugavau su trim šauniom merginom.
Papasakoju klubiečiams viską apie rugsėjo pirmosios košmarą. Jie pareiškia panieką Rudžiui bei kitiems idiotams.
-    Nesileisk skriaudžiamas, - pataria Karstenas. – Tu už juos šimtąkart geresnis, parodyk tai.
Panašu į Volio pamokslą. Galbūt tame yra kiek tiesos?
Kiti klubo nariai pasakoja savo nuotykius. Tada ateina eilė Elijasui. Tas nusižiovauta ir pradeda:
-  Dirbau visą vasarą. Užkaliau aštuonis šimtus eurų, ne taip, kaip jūs, vėplos, jūs tik atostogauti tesugebat. Tampiau lentas statybose, dauguma jūsų apsišiktų vos pamatę tai. Jūs gaunat pinigus vien už tai, kad ėdat prie savo tėvų stalo.
-  Gal galima apsieiti be kaltinimų? – ramina jį Jonas.
-  Jau baigiau! – atkerta jis.
Oliverio eilė. Jis tyli, kaip visada. Supratęs, kad dabar gali kalbėti, jis tik skėsteli rankom bei9 nusišypso. Sėdi šypsodamasis ir tyli.
-  Tas vaikis protiškai atsilikęs, - paaiškina Elijasas Gabi, kuri čia dar nieko nepažįsta.
Oliveris, išgirdęs jo repliką, dar plačiau išsišiepia, lyg tai būtų didžiausias komplimentas.
Kol visi išsipasakoja, jau ir vakaras ateina. Devintą valandą atvažiuoja Volis manęs pasiimti. Elijasas jo nekenčia. Kaip ir visada, jį pamatęs, išleidžia gražų garsą:
-  Fūūūūūūū....
Volis, kaip visada, nekreipia į jį dėmesio. Pasisveikina su visais kartu, tada atskirai su Rita. Ji nusidažiusi plaukus raudonai, tai pastebiu tik tada, kai jis pareiškia, jog ši spalva jai labai tinka. Suprantama, juk jo plaukai taip pat raudoni.
-  Ačiū, - sako Rita.
Volis kalbasi su ja, kol aš rengiuosi grįžimui namo. Tuomet jis paima mane ant rankų, lyg nemokėčiau vaikščioti ir nuneša laiptais žemyn į savo automobilį.
-  Invalidas, - išgirstu, kaip Elijasas burbteli mums išeinant.