Rudens pokštai

medžiai sudėjo ant žemės
gelsvus drabužius it ginklus
nebešaudo kaštonais
paukščių spiečiai
pašėlusiai sukę ratus
šildo nutūpę plikas šakas

iš pažiūros kaip paliaubos
bet niekas lyg nekariavo
tik ant žemės gulėjo
iššaudyti rudi sviediniai
juos surinkę gretimo
kiemo vaikai svaidės
virš gatvės ir virš galvų

plaukiant praeiviu pro šalį
akim į žemę plyteles
skaičiavai kai šūvis taiklus
išmušė eilę, pametei seką
tarp lapų gelsvų
atsisukai