Kapinės

Einu per šaltą lapkričio sniegą. Kojos sminga iki kelių, nuogas blauzdas su kiekvienu žingsniu vis labiau skauda.

Tai pirmas šiųmetis sniegas, dar baltas. Jo nekaltybė raižo akis. Liaunos pušys stiebiasi aukštai į dangų, iškeltos šakos lyg rankų pirštai laiko pusžalius spyglius ir sėja juos aplink. Šie krenta į baltą sniegą lengvai, be garso. Ir net vėjas nedrumsčia kurtinančios tylos. Spengia ausyse.

Nuo pušies lyg juodas grumstas pakyla varna, išskleisdama sparnus lengvai nusklendžia į tolį. Jos čaižus riksmas suardo tylos harmoniją. Jis skaudina ausis.

Ką žada ši žiema? Kas gali atsakyti? Suklumpu sniege, o nuogus kelius žnaibo šaltis. Samanos ir nukritusios sausos šakos įsirėžia į mėlstančią odą.

- Tu atėjai ieškoti liūdesio, - sako žvakių jūra. Jų šviesą gesina pavakario migla.
- Tik liūdesį čia ir rasi, - atitaria liūdni, raudonus lapus išbarstę klevai.

Jau nejaučiu nuogų kojų, šaltis kyla aukštyn liemeniu ir apima visą kūną. Pradeda trūkčioti akys.

- Aš neieškau liūdesio, - sakau virpančiam dangui, - aš neieškau prisiminimų, - sakau vakarėjančiam miškui.

Pušys manęs klausosi. Aš klausau varnos šauksmo medyje.

Atsistoju ir apsidairau: aš čia ieškau paguodos, bet mirusieji jos nesuteiks.

Man reikia gyvųjų.

Atsikeliu.

Einu.