rašyk.lt: Kūriniai / Kristina Angelė Gudmonaitė / vėlinės ir moliūgėlis

Blogas komentaras Rodyti?

2020-11-01 08:36

Kriso_Hare

ne

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2020-10-31 16:41

užkaboris

nežavi manęs kažkoks moliūgmetis, kai persmelkia tikras liūdmetis, šonan žaislus, ne žaist susirinkom, nedarykim parodijų, vieną dieną metuose leisim sau tą prabangą. Būti.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2020-10-31 13:50

subjektyvus

anksti rytą kėliaus
man ant popos dėlės
tarsi pyragėly mielės
oi kokia aš susivėlus

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2020-10-31 11:39

Laila

Tikrai, švelniai liūdesys nupleveno... 4

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas (1)

Blogas komentaras Rodyti?

2020-10-31 11:26

raidelė

Švelniai

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas (1)

Blogas komentaras Rodyti?

2020-10-31 10:35

gogo

nebūna apeiginių vertinimų tik rašomi iš reikalo dar korupciniai o šis mano tau - iš gailesčio ir todėl kad dlugošas su strijkovickiu prašo
skaptuo moliūgėlį virk sriubą mes ėsti norim
5 iš apeiginio gailestingumo tau
gaila kad tu ne vaidilutė

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2020-10-31 10:34

Lui

1 žvakutė

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2020-10-31 10:30

gogo

apeiginis prausimasis šiaip yra perteklinis prausimasis
toks kaip karantino metu kai vien rankas prausi keliskart per dieną bet čia irgi dėl reikalo mat karantinas
grynų apeigų daug tautų išvis neturėjo nes papročiai
buvo siejami ne tiek su apeiga
kiek būtinąja reikme įtariu kad daugalis žmonių tuometiniam
pasauly buvo nepraustarankiai ir nepraustaveidžiai

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2020-10-31 09:05

54496

J.Dlugošas XV a. rašė apie rudens šventes Lietuvoje, iškilmingai švęstas miškeliuose spalio pradžioje, nuėmus derlių. Į jas susirinkdavo visos apylinkės žmonės, atsinešdavo valgio ir gėrimo. Jie pokyliaudavo kelias dienas. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukodavo dievams, o ypač dievui Perkūnui, tikėdamiesi malonių ir pastiprinimų mirusiųjų vėlėms.
Šventimą namuose aprašo M.Strijkovskis XVI a. Spalio pabaigoje susirenka žmonės į vienus namus (suaugę ir vaikai). Stalą apdeda šienu, jį užtiesia staltiese, padeda kelis didelius kepalus duonos ir ant stalo kampų pastato ąsočius alaus. Po to dar atneša kito maisto ir aukoja su tam tikromis dievui Žemininkui. Sakoma:

Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve, aukojame ir dėkojame,
Kad mus praėjusiais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei,
Javų ir viso gero davei, nuo ugnies, geležies, ligų
Ir visų mūsų priešų apsaugojai.

Keli grūdai, alaus lašai ir kt. aukojama į židinio ugnį, nuliejama ant žemės arba į kambario kampus, sakoma:

Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve,
Teikis priimti mūsų auką
Ir maloningai valgyti mūsų valgius.

Paskui visi valgydami dainuoja ir groja ilgomis dūdomis. M.Strijkovskis rašė, jog ši šventė buvo vadinama Ilgėmis. Žemininkas – tai Vėlių Dievas, požemio ir mirusiųjų dvasia .
Šeimoje, aplankius kapus, visi renkasi prie stalo vakarienės. Prieš valgymą šeimos vyriausias narys ima kaušą, deda į jį įvairių rūšių miltų, druskos ir kt. ir tai beria į židinį, sakydamas: „Už visus mūsų bičiulius“.
Vėlinių, kaip ir kitų švenčių – Velykų, Kalėdų – apeigos prasidėdavo apeiginiu prausimusi. Prie uždengto balto stalo žmonės sėsdavosi švarūs, tvarkingais drabužiais. Beje, minima, jog senovėje išsiprausę ir vėlėms pirtyje palikdavo marškinius, o kartais ir stalą su valgiais.
Apeigos troboje prie stalo būdavo labai turtingos: maldos, raudos, giedojimai, užkeikimai, vėlių šaukimai ir vaišės, kurias valgė patys ir aukojo vėlėms bei pakeleiviams ir elgetoms.
Kai vėlės pasivaišindavo, joms buvo sakoma: „Dovanokit, vėlelės, būkit sveikos, sudiev, laiminkite mus gyvenančius, ramybė tiems namams. Eikite ten, kur jus likimas veda.“ Vėlinių apeigose valgyta ir gerta. Minima, jog valgių turėję būti 12. Kuo ypatingi Vėlinių valgiai? Kaip ir visose mūsų šventėse, pirmenybė atiduodama duonai. Kiti labai archaiški valgiai – tai juka ir kruopiniai vėdarai.
Vėlinių vaišių metu aplink stalą uždegami žiburiai – žvakės ar kitokia ugnis. Tai aprašo S. Rostovskis 1583 m. Jis dar pažymi, jog tuo metu žemaičiuose buvo labai gerbiami žyniai - apeigų vadovai. Žynys kviesdavo visus namų mirusiuosius, prašydavo Dievų palaimos jų vėlėms, paskui sėsdavo prie stalo ir pirmas padėdavo po trikoju kąsnį vėlėms. Vėlėms vaišės duodamos per ugnį, t.y. beriama ugnin arba pilama ant žemės.
Lydos krašte XIX a. lietuviai vaišėms paruošdavo 12 patiekalų. Šeimininkas prabildavo: „Mirusiųjų vėlės, kurias dar atsimena šiuose namuose, garbingi mano šeimos protėviai, verti amžinos atminties, vyrai ir moterys, o ypač tu, mano seneli ir senele, tėve ir motina (pasako jų vardus), taip pat giminės, vaikeliai ir visi, kuriuos mirtis pasieme iš šių namų, prašau į metines vaišes. Tegul jos būna jums tokios malonios, kaip kad saldūs yra mums jūsų atsiminimai“. Patylėjęs vėl sako: „Sėskite ir valgykite taip, kaip jums Dievai leis“.
Namuose viešpatauja tyla. Praslinkus tam tikram laikui, kai, žmonių manymu, vėlės jau pasisotindavusios, šeimininkas vėl sakydavo: „Dovanokit, vėlelės, būkite sveikos, sudiev, laiminkite mus, gyvenančius, ramybė tiems namams. Eikite ten, kur likimas jus veda, bet atminkite mus...“
Po to susirinkusieji tęsia puotą.
Atlikę savo prosenelių vaišinimo bei pagerbimo apeigas, Vilniaus krašto lietuviai, degindami ugnį ir rūkydami tam tikras žoleles, kalbėdavo: „Prisimink ugnyje sudegusius, vandenyje paskendusius, medžiu užmuštus ir griaustiniu nutrenktus ir pražuvusius. Ateikite jūs, vėlelės, gerkite ir vaišinkitės su mumis.“
Vėlinių apeigų metu buvo pagerbiama ir deivė Veliona. Tai vėlių Deivė – Motina.

Iš vėlinių papročių

Vėlinių vakarą kurioje nors trobelėje susirenka daugiau žmonių, senesni žmonės mėgsta papasakoti šiurpių istorijų apie klajojančias šioje žemelėje vėles be vietos, neramius vaiduoklius, be laiko išėjusius iš šio margo pasaulio. Nors vaiduokliais retai kas tiki, bet Vėlių vakarą ne kiekvienas drąsuolis išdrįs eiti į savo lauko miškelį ar kokius senkapius, saugosis vaiduokliais apšauktos vietos.
Kartais atsitinka, kad Vėlinių vakarą į namus užeina nepažįstamas keleivis. Toks svečias labai nuoširdžiai priimamas ir geriausiai pavaišinamas. Tai vis dėl anksčiau vyravusio įsitikinimo, jog tokie keleiviai – vėlės arba vėlių pasiuntiniai, atėję aplankyti gyvųjų ar paprašyti kokių nors malonumų, kad pagelbėtų vargstantiems mirusiems.
Geros šeimininkės Vėlinių dieną išsikepa ragaišio bandelių ir, nuvežusios miestelin, išdalija po vieną vargšams pavargėliams, kurie tą dieną visą laiką meldžiasi už mirusiuosius kapinėse ar prie bažnyčios durų. Mirusiems prisimindami, visi lanko kapines, papuošia gėlėmis ir užžiebia ant kapo savo artimųjų arba ir svetimųjų, kuriems jaučiasi esą skolingi, nors vieną žvakelę. Turtingesni pasamdo kokį pavargėlį giesmininką, kad pagiedotų prie nurodyto kapo mirusiojo atminimui.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas