Tomas užsisako martinio, kitą dieną nušauna Baltarusijos prezidentą.

- Man balto Martinio.
- Martinio?
Linkteliu galva. Barmenė atrodo akivaizdžiai pasimetus, tikriausiai bando prisiminti kas tai per gėrimas, ar baras jo turi ir į kokią stiklinę jį reikėtų pilti. Per daug nenustembu, pats dirbau bare porą mėnesių ir per tą laiką niekas jo nebuvo užsisakęs. Gal mūsų baras jo neturėjo? Bet kokiu atveju, tai nėra pats populiarausias gėrimas pasaulyje, o ypač Lietuvoje, nepaisant to, jog gėrimas visai neprastas - šiek tiek pasaldintas ir pastiprintas vynas, bet turintis savyje kartumo, primenančio alų, bet labiau rafinuoto. Skirtumas tarp dvieju kartumų toks pat kaip skirtumas tarp užkandžių einančių prie šių gėrimų: alyvuogių ir keptos duonos. Norėčiau alyvuogių, bet suprantu, jog iš tiesų solidus žmonės neveltui dėvi baltus marškinius ir kostiumą. Susimoku ir pasiemęs baltą Martinį atsisėdu prie baro.
---
Tas mano gyvenimo periodas buvo visai neblogas. Jaučiausi pakankamai laimingas, žinojau ką noriu ir turiu daryti, įvykiai klostėsi pagal plana ir pranašavo gerą ateitį. Stabilumas ir klestėjimas, taip vadintusi knyga apie tuometinį mane, jei Dostojevskis ar Tolstojus būtų manimi susidomėje. Bet tikriausiai nebūtų, nes stabilume nėra nei nusikaltimo, nei karo. Sedėjau tame bare ir nepaisant gerai besiklostančio gyvenimo, jaučiau velnišką, gniuždyti bepradedantį nuobodulį. Martinis toli gražu nėra mano mėgstamiausias gėrimas, faktas, jog tą vakarą jį užsisakiau, geriau nei bet kas kitas parodo kaip man reikėjo kokio nors pokyčio, naujo vėjo, įnešiančio į mano gyvenimą kažko netikėto, neplanuoto.
---
Staiga pajuntu sunkią ranką ant savo peties. Atsisukų, tai buvo vyras sedėjęs prie gretimo staliuko už manęs. Antroje amžiaus pusėje, ilgų, pražilusių, susivėlusių plauku. Kreipiasi į mane rusiškai.
-Ja nipanimaju parusky.
Linkteli galvą, bet neatrodo, jog būtų mane supratęs, toliau kreipiasi rusiškai, tarp žodžių išgirstu pažystamus drugy ir Martini. Prisėda prie manęs, rankoje laiko stiklinę kurioje atrodo yra viskis su ledukais.
-Ja nipanimaju parusky, painglisky.
Jis sąmoksliškai šyptelį ir patapšnoja man per nugarą. Daugiau nieko nesako, aš irgi tyliu. Keistos išvaizdos vyras - rudas nusitrynęs odinis švarkas, juodi marškiniai, prasegtos trys viršutinės sagos ir gerokai nusidevėją džinsai. Juodos odos, labai nusmailėjantys, koubojaus primenantys batai. Atsisuka į mane, iškelia savo stiklinę.
-Nazdarovjie
-Nazdarovjie
Iškeliu savo ir susidaužiam. Bent tiek susišnekėjom. Supratau, kad labiausiai dėmėsį traukia jo veidas. 2-3 dienų neskusta barzda,  įdubę skruostai, aštri smakro linija su duobute per vidurį. Sulysęs veidas kartu su pajuodusiai paakiais teikė jam tam tikros kankinio išvaizdos, dar ilgi papilkėję plaukai... Piktasis Jėzus. Vėl atsisuko ir įsižiūrėjo į mane. Didelės, skvarbios ir rūščios rudos akys, atrodo, jog bando pergręžti mane, įsiskverbti į vidų ir pažiūrėti ką aš ten slepiu. Nieko neslepiu, tiesiog visiškai nesuprantu kas čia vyksta, ir jis tikriausiai tą pajunta, nes vėl nusišypso.
-Nazdarovjie
-Nazdarovjie
Pabaigiu savo gėrimą, matau, jog jis tą patį padaro su savuoju. Žiūri į mane. Nežinodamas ką daryti, bandau ženklais parodyti jog einu parūkyti. Jis linkteli, „Da, da“, einu link duru, bet jaučiu, jog jis eina man iš paskos. Išeinam į lauką, aš sustoju, jis eina toliau, buvo maloni pažintis... Sustoja ir atsisuka į mane. Mojuoja jog eičiau toliau su juo. Aš rodau į cigaretę, paskui keliu įsivaizduojamą stiklinę prie lūpų ir rodau su pirštu atgal į barą. Jis pakrato galvą ir parodo savo laikrodį. Ką tai turėtų reikšti, nėra laiko kam? Jis pradeda mojuoti, reikšdamas kvietimą eiti su juo ir kartoja,, davai“.
---
Tikriausiai turėjau grįžti į barą. Bet kaip jau sakiau, mano gyvenimas buvo pasidaręs baisiai nuobodus. Nusėkiau jį, o kitą dieną, praėjus trylikai valandų po mūsų susitikimo, pro viešbučio langą su,, snaiperiu“ taikiausi į Baltarusijos prezidentą. Įdomiausia tai, jog iki pat to lemiamo momento neturėjau nė menkiausio supratimo į kokią situaciją patekau. Iš Andrėjaus sužinojau tik jo vardą, kaip ir bare, taip ir tolesnią mūsų trumpos pažinties dalį jis su manimi nešnekėjo. Išėjus iš baro priėjome siaurą gatvelę kurioje stovėjo jo mašina - raudonas Alfa Romeo kabrioletas. Jei tai būtų buvęs juodas patamsintais langais Mersedesas ar BMW, išgirdęs jo pasiūlyma sėsti į vidų būčiau atsisakęs. Bet raudonas kabrioletas? Kas blogiausio gali nutikti?
---
Andrėjus atidaro duri ir įleidžia mane į viešbučio kambarį. Viengulė lova, prie lango ilgas stalas ant kurio buvo pastatyas didelis šautuvas. Atsisuku į Andrėju, nutaisau nustebusi veidą tikėdamasis, kad jis man kažka paaiškins, bent jau pamėgins, bet jis neeina į kambario vidų, tik ištiesia man paspausti ranką. Paspaudžių, jis nieko nesako, jo akių išraikšką interpretuoju kaip linkėjimą man gero. Uždaro duris. Taigi. Matau ant lovos guli keli popieriaus lapai, pasiemu juos. Viename lape buvo seno, praplikusio ir pražilusio ūsuoto vyro nuotrauka perbraukta raudonu kryžiumi. Kažkur matytas. Po nuotrauka buvo užrašas iš dviejų žodžių rusiškomis raidėmis, matyt vardas pavardė. Kelias raides atpažystu, vėl pasižiūriu į nuotrauka. Tai Baltarusijos prezidentas. Kitame lape brežinys, panašu į kiemo išplanavima, nupieštos durys, vartai, per vidurį galimo kiemo apskritimas, jame keturi taškai, trys iš jų mėlyni, vienas raudonas. Prieinu prie lango. Kambarys buvo pačiam naujo viešbučio viršuj, iš jo atsivėria vaizdas į priešais viešbutį esančio sandelio ar gamyklos kiemą. Brėžinys atitiko jo išplanavimą. Atsisuku į šautuvą. Jis buvo masyvus, padėtas ant specialaus stovo, už jo ant stalo buvo paklotas minkštas kilimėlis.
---
Paprastas nesusipratimas mane įpynė į šia situacija, likimo pokštas. Kaip vėliau išsiaiškinau, Andrėjus pagalvojo, jog aš esu,, tas žmogus“ nes užsisakiau Martinio. Tai buvo sutartas atpažinimo ženklas. Aliuzija į James Bond filmus. Orginalu. Nuo to laiko Martinį geriu tik namie. Kodėl man nepatiko specialiojo agento profesija? Galėčiau labiau džiaugtis, jog likimas man dovanojo tokią progą. Kas nenorėtų būti herojumi nušovusiu diktatorių ir atvėrusiu galimybę Baltarusijos piliečiams džiaugtis oriu gyvenimu, koks tik tegali būti demokratiniais principais grįstoje šalyje. Tarsi šventas Jurgis taikliu šuviu nusmeigiau autokratinį drakoną. Demokratijos riteris, laisvės šauklys, solidariausias iš solidariausių Baltarusijos piliečiams, turėčiau jausti tam tikrą prasmę ir dvasinį pasitenkinimą nušovęs šešėlių valdovą Mariašenko? Bandau, bet neišeina. Tuo metu, kai vyko protestai, aš žymiai labiau buvau susirūpinęs savo dešiniuoju batu, kurio pade žiauruojanti kiaurymė kuo toliau, tuo labiau plėtėsi. Įvykiai Baltarusijoje mane lietė tik tiek, kiek laiko praleidau socialinėse medijose ir kiek ši tema atrodė tinkama palaikyti pokalbiui su mažai pažįstamu žmogumi.,, Begėdis“, galbūt galvojate, bet kodėl man turėtų kelti emocijas politiniai įvykiai šalies, kurioje negyvenu, kur neturiu artimų, kurios kalba nekalbu ir į kurios prezidentą taikydamasis, turiu dar kartą pažiūrėti į jo nuotrauką, kad įsitikinčiau jog ten tikrai jis.
---
Taip, tai yra jis. Prie jo kojų sedi Vokiečių Aviganis, kurio pavadėlį jis laiko rankoje, priešais jį du praplikę ir pražilę ūsuoti seniai, kažką tarpusavyje šnekasi. Visi praplikę ir pražilę ūsuoti seniai atrodo vienodai. Įdomu ar tas Aviganis yra jo asmeninis šuo ar sargybinis. Kai nušausiu jo šeimininką, tikriausiai jo pašnekovai pabėgs, šuo taip pat pabėgs ir taps laukiniu, galbūt irgi mirs, bet iš bado. Truputi gaila.
Pokšt