Vyšniaviešnia

Atėjo vakaras sutemęs
Ir pajaučiau kažką baugaus
Kad akyse mažėja žemės
O žemėj vis daugiau dangaus

Atrodo semia naujas tvanas
Rūsius kur miega obuoliai
Ir žvakės vyzdyje vaidenas
Šešėliai smingantys giliai

Lyg juodvarniai nagais į kūną
Iš snapo veržias – „niekados“
Kol naktys bėgdamos užkliūna
Už seno neregio lazdos

Bet ne lazda tenai o skeptras
Ir švyti karūna dygliais
Pasaulis tiek nuo mūsų slėptas
Per vieną sapną prasiskleis

Tik tas kuris likimą skaitė
Tylės ir nieko nesakys
Naktis nelyg maža mergaitė
Delnais uždengus man akis

„Įspėk kas aš ir ko aš noriu? “
Paklaus prigludus prie manęs
Ir tarsi kūdikį besvorį
Iš šio pasaulio išsineš