Savęsp negrįžę

Spalis vaitoja tarsi kiemo šuva pašautas
kimba dantim į kojas apynio gelsvos virkščios
noris tiesiog nebūti noris sukrist į šiaudus 
ten kur nerastų niekas tyliai ramiai pravirkčiau

taip iš akių išeina visos vaikystės baimės
visos vienatvės jūros telpa į sūrų lašą
gal mus prakeiks likimas o neviltis palaimins
spalio pilkoj padangėj angelas šviesą neša

sminga kietai į žemę už debesies užkliuvęs
rojaus vaisius nokinęs tiesiai į purvą puola
nardo geltoni lapai lygiai kaip aukso žuvys
tik neužteks vien aukso broliui grąžinti skolą

šitiek paleidus vėjais klevo gelsvų lariokų
herbo nėra ir skaičiaus vien tik monetų briaunos
tenka save parduoti – taip už kitus užmoku
lapas po lapo regis rankraščiai šitaip kraunas

žodžiai mane užrašo naujo pasaulio pradžiai
apokalipsės laiką tykiai skaičiuoja „Rolex“
visa kas nereikšminga lai teprasmenga skradžiai
vilkui seniai paskirtas minkštas ėriuko guolis

šitaip žvėris per naktį uodžiantis aukso vilną
guli akis atmerkęs kaukia savy be garso
kol ant kupros nešioju maišą grabštainių pilną
tas per siūles pratrūkęs žemėn juos vėl išbarsto

tai jau ne kartą buvę – tokios čia derliaus duoklės
baigiantis spaliui skraido vėjai gal kiek per švelnūs
prie užburtosios girios klaupias rudens medžioklis
prieš praliejimą kraujo maldai suglaudęs delnus

vilkintas laikas staugia tarsi šuva pašautas
taip kaip pašauna duoną pečiun medinė ližė
čia pasilieka kvapas – nyksta kalba ir tautos
mes neišėję niekur – liekam savęsp negrįžę