Tad štai du jie –
absoliutus juodumas ir šalia
aukštesnė jo versija. Atsipalaidavę, lengvai apduję,
dar neparašyti, bet rašale
jau yra žodžiai, tik tiek, kad
vis dar neparašyti.
Jūs, prasmės, kurios tiems žodžiams tiekiat –
visi galvoja, kad nelegaliai –
išplėstus horizontus, mažytį
laiko tarpą būtent jie yra į žodžius bėgliai,
jumis tapo du viename pora ta,
galimybė ir maksimumas jos,
tik optinė apgaulė, ir tai nėra šiais laikais reta,
iš tikrųjų mišinys, kuris neatsisijos.
Nežiūrint į tai,
juodume neveikia kompasai,
neegzistuoja vakarai, pietūs, rytai,
na šiaurė, ji, žinoma, taip, rankom plikom patsai
branduoliukas glostomas, bet iš esmės
yra žodžiai baltieji, patogūs
įgarsinant spalvas, mišias, dėmes,
persirengėlius, nuogus,
kol pagaliau prisipažinti metas pats tas,
jog visa tai – iš veidrodžio nutapytas
autoportretas pavadinimu Mastąs,
todėl atrodo, jog jame tikrai kažkas kitas.