Kartais būna,
prisimenu paauglystės metus
ir rodos išties
teko siela nelabui parduoti.
O kas pagalvotu,
jog tiek daug gali tilpt bučinį,
tiek, už ką nežinai ką dabar
atiduoti galėtum.
aš nežinau, kur šaknys
to kas neduoda ramybės.
gal dar kartą,
klaidą tą pačią kartojau,
kai kančią virš laimės
įkvėpiau dūmuos.
tada dar nebuvo žmogaus,
ir nebuvo liežuvio,
kur kas rytą atima progą
pamatyti spalvas.
galbūt vien todėl ir tapau.
galbūt vien todėl ir tapau
tuo kur liudija liūdesį
kur liudija koks keistas
tas Žmogus, koks keistas likimas,
bet vėl prisiminus, tuos paaugystės metus,
iš ties aš bijau,
kad sielą, per klaidą
sau išdaviau.
010810172020