Aidas. 3 Dalis. „Šokiai“

Poriniuose šokiuose, o ypač profesionaliuose, kuriuose siekiama aukštų rezultatų, neužtenka tik dviejų atskirų žmonių didelio noro šokti. 

„Pora“- labai silpnas lietuvių kalbos žodis, kuriuo yra apibūdinami du šokantys žmonės. Pora batų, pora pirštinių, pora kojinių. Taip tai yra pora, bet daugumoje atvejų tai yra atskiri, tarpusavyje menką ryšį turintys objektai. Posakis „pora, kaip tvora“ taip pat prastas ir, kad du žmonės stovi greta kaip du tvoros pagaliai, tai nepadaro jų pora.

Agliškai yra žymiai paprasčiau. “A pair of gloves“ – pora pirštinių. „A couple of dancers“ – šokėjų pora. Taigi raktinis žodis yra „Couple“. Ypač tai svarbu suprasti pradedantiesiems, kurie pradeda šokti būdami vaikai, ar jau būdami suaugę. Jei kada, jums kils noras išbandyti save šokių aikštelėje žinokite, - galite būti „pora kaip tvora“, bet tai, kad jūs atsivedėte savo partnerį ir su juo susikabinote už rankučių dar nereiškia, kad jūs jau šokėjų pora.

Šokėjų tarpe jūs kaip pora dar esate niekas, tuščia vieta, nulis. Kodėl? Todėl, kad žodyje „Couple“ telpa daugelis dalykų. Tai ne tik vidinis ryšys, emocijos, intelektas, požiūriai į šokį ir gyvenimą, pagarba vienas kitam, bet ir paprasčiausi jūsų kaip dviejų atskirų žmonių biometriniai duomenys. Ūgis, svoris, galūnių ilgis, plaštakos dydis. Ir dar daugiau. Kokiame aukštyje jūs siūlote partneriui ranką, kuomet rankos sukimba kokia yra to suspaudimo jėga ir ar ji yra abiems partneriams priimtina. Kūno kvapas, žvilgsnis, balso tembras, kurioje pėdos dalyje eidami jūs laikote savo kūno svorio centrą.

Profesionaliame šokėjų pasaulyje žiūrovas mato tik fasadą. Gražiai šokančias jau susiformavusias finalines poras ir čempionus. Už kadro lieka tai, kad dauguma kitų nelaimingų šokėjų po konkurso nusimeta savo puošmenas ir paprasčiausiai spraudžiasi į specialias vietas su šokių aikštelėmis ir barais, kur tiesiog „tūsina“ ir šoka iki paryčių stengdamiesi atrasti tą vienintelį partnerį su kuriuo tu pašokęs tiksliai žinai, kad dabartiniam tavo etapui tai yra jis. Su nauju partneriu pakilai į naują lygį, bet jis toliau nepatempia? Meti ir ieškai sekančio, paskui dar sekančio. Ratas pradeda suktis. Šis ratas, kaip volas pervažiuoja kai kurių šokėjų gyvenimus, nepalikdamas po savęs nieko- buvusių siekių, vilčių ir svajonių.

Aido ir jo Žiedlapėlio (taip į ją jis kreipdavosi, taip darysiu ir aš) biometriniai duomenys sutapo idealiai. Teisingas ūgių skirtumas, žingsnio ir galūnių ilgis, o ir visa kita jiems leido šokių aikštelėje jaustis laisvai ir atlikti tai, ko kietiems net ir žymiai jaunesniems neduota.

Šokėjui tai yra kaip narkotikas. Paduodi ranką vienur, sutinki ten kito ranką. Paduodi kitur, o ji yra ten. Apkabinti lengva ir paprasta, rankos susiveja ir kūnai vienas prie kito prisiglaudžia natūraliai. Tik pasižiūri, o ten tavęs laukia žvilgsnis. Nusisuki ir tavo partneris nusisuka. Žvelgi į publiką, o tavo partneris daro tą patį. Nori paliest, jis taip pat to nori.

Kaip yra pasakęs vienas arabų išminčius: „Didelis noras šokti negabiame kūne, yra labai didelė kančia“. Judviejų atveju viskas buvo idealu. Žmonės lankę jų šokių pamokas tą jautė ir būrėsi aplinkui.

Buvo ir praktinė šito gražaus reikalo pusė- pinigai, papildomas uždarbis vakarais. Aidui, turinčiam gerai apmokamą darbą, tai nesudarė didelės pajamų dalies, o Žiedlapėliui buvo kiek kitaip. Nors ji taip pat dirbo ir gatvėmis riedėdavo gražiu firmos jai duotu automobiliuku, bet jos atlyginimas nebuvo didelis ir ateidama tris kartus per savaitę į šokių pamokas vakarais, ji uždirbdavo panašiai tiek kiek pagrindiniame darbe.

Porų daugėjo, prasidėjo renginiai gražiausiose salėse su garsiais muzikos ir žinomiausiais šokių atlikėjais. Renginiai buvo pilni, bilietų į juos nebuvo galima gauti. Mes nekalbame apie masinius renginius. Penkiasdešimt, šešiasdešimt porų, kurioms buvo įteikiami pakvietimai.

Aido Žiedlapėlis būdavo tikra vakaro puošmena ir šeimininkė. Pasitikdavo svečius, su kiekvienu stengėsi pakalbėti. Po renginio su didžiausiu glėbiu gėlių grįždavo į viešbučio numerį mėgaudamasi kiekviena akimirka.

Renginiai turėjo tokį pasisekimą, kad po jų žmonės iš kart klausdavo- kada bus kitas. „-Po metų“, atsakydavo Aidas. Tiesa buvo ta, kad renginiai nebuvo pelningi, nors žmonės iškart ir brukdavo pinigus už kitą renginį.  Kelis metus, renginių temomis ir atmosfera, jis kūrė savo Žiedlapėliui pasaką ir norėjo, kad ji joje gyventų ir būtų laiminga. Ji ir buvo laiminga.

Draivą Aidas užsukdavo iki tokio lygio kokį šiuolaikinės garso, šviesos, foto ir Internetinės technologijos, na žinoma ir žmogaus kūrybinė fantazija leidžia. Ne tik renginio temos, bet specialiai nupirkti garso muzikos takeliai, puikus garsas ir apšvietimas, svečių apranga duota tema, visa tai kūrė tą pasaką, kurioje dalyvavo ir jie patys, savo šokių numeriais renginio metu. Esu girdėjęs, kaip renginio techninis personalas šnibždėjosi- „Čia yra kažkas daugiau nei komercinis renginys.. “

Ir jie buvo teisūs, tai buvo tarsi jų slaptos vestuvės. Renginys būdavo filmuojamas ir fotografuojamas. Čia pat, kitame kambaryje montuojamas renginio foto-video filmas. Gražiausia Žiedlapėlio vakaro nuotrauka Internetu permetama dailininkui, kuris namuose piešdavo jos portretą ir visą piešimo procesą filmuodavo. Po renginio, jau vėlyvą naktį,  Žiedlapėlis dovanų gaudavo sumontuotą filmą, o taip pat įrėmintą profesionalaus dailininko ką tik sukurtą, portretą.

Žavu? Taip. Kvaila? Spręsti ne man. Ką aš jaučiau, bet jam nepasakiau, nes tikriausiai per mažai jį myliu, viliuosi jaučia ir tie kas skaitė mano pasakojimą nuo pradžios.

Aidas, dėl savo religinių pažiūrų, turiu galvoje jo iškreiptą norą pabūti antru Jėzumi Kristumi kitiems atiduodant save ir viską ką turi- savo kūrybą, jausmus, emocijas, pinigus.  Su didele jėga ir atsidavimu antrą kartą mynė tą patį grėblį,  tik jau santykiuose su kitu žmogumi.