ignis fatuus

sapnavau kad einu pasimatyti su karaliumi
sekiau ore žilą plauką
švytintį tamsoje
kaip skrajojantį pelkių žibintą
kurį nešė nestiprus naktinis vėjas
prabudęs tik po vidurnakčio
aš ėjau neatsigręždamas
žilo plauko vedamas pas karalių
ėjau ir neuždavinėjau kvailų klausimų
lyg žinodamas taisykles
palei jūrą
palei uolos kraštą
ir girdėjau kaip skamba plojimai
lapų ir cikadų
lyg iš amfiteatro
arba iš šulinio po amfiteatru
viskas priklauso priklauso nuo malonės
viskas priklauso nuo verdikto

sapnavau kad einu pasimatyti su karaliumi
ir galvojau apie savo kūną paliktą palapinėje
be sargybos ir ginklų
sapnuojantį kaip
stiprėjant vidurnakčio vėjui
ir kylant bangoms
nardo ore žilo plauko dvasia
ji primena aklą špagą
nuklydusią nuo dvikovos ašies
visai kaip aš
ir mano kūnas
visai kaip mano plunksna
arba teptukas

sapnavau kad einu pasimatyti su karaliumi
ir grožiuosi sodais
ir perpildytais baseinais
žiūriu skulptūroms į marmurines akis
ir bandau atspėti paskutinį regėtą vaizdą
prieš pat joms virstant į akmenis
safyrinė šviesa
seku ją iki pat rūmų
keliauja
per ištiestą ranką
visai šalia
pro rakto skylutę
atrakina duris
kad sekčiau iš paskos
ir aiškiai matyčiau kaip
grįžta pas savo karalių –
ignis fatuus
įšliaužia į palapinę
susirango šalia žmogaus
ir laukia ryto.