Keturi kapai

Šiltas ledas plaukia mano venomis
Kaip žuvis prieš srovę
Tolyn link širdies nes ten dar nebuvo
Aš toks nekaltas
Kai siūbuoja gluosnis
Ir tavo kojos primena ramentus
Tu sužalota būtybe
Ar parneši man arbūzų duonos
Tokios kurią valgydavom kartu
Kai neturėjom atsiminimų?
Šį rudenį man jos reikia kaip ašaros tavo
O gal net abiejų vienu kartu
Sujungti į vieną ir pagaliau ištarti tuos žodžius
Be galo skaudžius ir trapius
Kaip sušalusi smilga
Kuri iš naujo pradeda šalti
Ir virsta į akmenį
Ir vėl kartojasi neolitas
Akmuo virsta įnagiu mūsų rankose
Kurios tik žegnotis moka
Ir dar paliesti vienas kito skruostus
Debesies pilvą
Ir motinos peilį
Kuriuo mane išpjovė iš pilvo
Kai neturėjau atsiminimų
Tu dar čia brangioji saulėgrąžos vapsva?
Ar girdi ką sakau?
Ar dar skaitai mano delnuose išrašytą testamentą?
Ar dar skaitai?
Ar dar skaitai ką čia rašau, brangus skaitytojau?
Ar patinka? Nu tai klausyk, ar vis dar skaitai?
Nu gerai, žiek, nustoju čia šūda malt trumpam ir
Noriu tau tiesiog pasakyti kad nežinau kaip čia
Padaryt. Gerai, nu papasakosiu, žodžiu, myliu paną,
Kuri manęs nemyli, klasikinė situaciją, bet ką tu
Darai kai taip nutinka? Plyz, pasidalink komentaruose.
Ačiū, seniuk, tikiuosi padėsi.
O dabar turiu užbaigt eilėraštį.
Saldūs varvekliai ir rasa nuo šturniko
Mano akyje sėdi vėžlys ir dainuoja
Dainą kurią žinojo kiekviena
Atėnų kekšė prakvipusi prieskoniais
Keturi karai
Keturi metų laikai
Keturi kapai
Yra
Mano