- Nu ir sparnuotosios sūpynės, pize, Vosilka, ką čia spangsti?
Nieko ji nespango. Ji turėjo savo rutiną – iš mokyklos grįžusi kieme, prie paskutinės laiptinės, kur dar nesulūžęs suoliukas ir teta Violeta gali pasėdėti, nes jai jau visai prastai su sąnariais, laukia, sakė, eilėj, nu bet žinai, be kyšio – ir numirs, kol tos kojos ateis, gal tu ką pažįsti ten, ten ji dainuoja, ten ji cypsi iki dangaus, jei tik pasistiebtų nuo akmens, nuo tos jos scenos. Jai patinka pavasariais išeiti sezono debiutui – ką tik iš maišo ištraukta plona striuke, su pėdkelnėmis, baltomis, taip, tos geriausios, užsirišus kaspinus, nors ir keli kuokšteliai, Vosilkos tėtis nelabai su genais yra, pasitaisius akinius, išsiplovusi net, su kačiukų šakele – Vosilka, Teatro gatvės gėlė!
Susiplanuodavo ji apie šešias minutes, porą dainų – savo publiką žinojo, Senamiestis. Palipi aukščiau – jau kitas rajonas, ten reikėtų išvis nieko nesakyti, ten ji eina į mokyklą. Vieną galėjo būti angliška daina, su priedainiais ir visa kita, gal net konfeti, o kitą – apie pyleles ir lengvus poilsielius, kaip mama mokė. Jos favoritas vis tiek yra toks vienas dainininkas, bet jo ji neatlieka – ji niekaip nieko naujo neįdėtų dainon. Ir viskas! Jokių svaigimų. Tik plakatas su parašu kambary prie namų darbų ir rankdarbių stalo pakabintas. Senamiestis. O juk savitomis spalvomis, maniera ji ir garsi, toji Vosilka.
Šiaip ji ruošiasi gyvenimą sieti su muzika – tik nežino kaip, nekvaila ji, girdi save, bet agresijos ji nepakęs – Vosilka nieko sau nedrįsta leisti, ji gali neiti į lauką, ji gali nežaisti, gali neskaityti, neprašyti į kiną, į klasioko gimtadienį, telefono jai nereikia, nereikia naujų batų ar čiaukerių. Bet dainų niekas neatims. Ir svaigs ji kiek norės! Jinai galės rėkti tame kieme, kad viską percituot po to kavinės, kirpyklos, šešto trūliko keleiviai galėtų! Jinai nenutils, nes ji yra ji. Ji tik tą turi. Tas dvi dainas: vieną sau, kitą – į ateitį.
Teta Violeta yra didelė, šimto metų, gal, neaišku, užaugusi kažkur Kazlų Rūdoj, o paskui Žirmūnuose, bet dabar, gyvenimo gale, parašius šimtus straipsnių ir išdėsčius penkiasdešimt metų universitete, kaip tik kitoj gatvėj pusėj, žemiau, ji pagaliau turi vaikus, kurie nusipirko butą Senamiestyje ir jinai ten turi kambarį. Kambary yra sofa-lova, stalas, pinigų medis ir spinta, kėdę atsineša iš virtuvės, bet nelabai reikia, nes ji atsižegnojus nuo rašymo, paišymo, braižymo, skaitymo ir šiaip valgymo. Ji tik dabar pamatė, kai nebetelpa į savo violetinį, su kailiuku tokį, „Lelijos“ paltą, dar jaunesnės pirktą Brode, todėl reik nebevalgyt. Dabar ji vilki švarkutį, juodas kelnes ir batus, deja, be kulno, dabar ji išeina į lauką apie trečią valandą, pabaigusi liesesnius (aha, lingvistinis programavimas!) pietus, pasisveikina su grįžtančiais anūkais, bet toliau sėdi ant suolelio prie paskutinės laiptinės. Vienut vienutėlė. Kaip ji ir mėgsta šiaip, nes Senamiestis čia. Gali ji ten prabūti ištisas valandas – su savo dieguliais, nepažįsta kaimynų, nes visi jauni ir ne tokie, ne čia užaugę, be paltų vaikšto, su kedais. SU KEDAIS.
Ir po trečios, gal pusvalandį, prieina kartais bandziugiukų, iš antros laiptinės, bet jie tik daug kalba, kaip ir šiandien, tada ateina tokia mergaitė, gal kaimynų, išsipuošusi, biškį nesveika gal, nieko šiaip iš tiesų Violeta nežino, nes jai ir šiaip neįdomu, ji pagaliau gali niekuo nesirūpinti ir tiesiog senti. Ta mergaitė lipa ant akmens ir dainuoja, šešias minutes kasdien. Tada nulipa. Laukia šiek tiek, kol paplos ar ką nors Violeta padarys, gal saldainį duos ar tiesiog „Maladec“ pratars. O Violeta oriai, maždaug, nieko nesako, tokios mergaitės pas ją niekada neišlaikydavo egzamino, išeidavo apsiverkusios, kūrvos, psisisvaigusios, nesimoko, tik šlaistosi, galvoja, pamirksės, ir gaus, o paskui tiltus statys, kur žmonės miršta, baisu, pontoninių nepastatytų, kūrvos tos. Metas atsidusti. Jau nebedaug iki vėsesnių dienų, vėl galės viena būti.
- Nu ir sparnuotosios sūpynės, pize, Vosilka, ką čia spangsti? – pakartoja bandziugėlis, Vosilkai iki ašarų sužeidžia širdį, ta bėga namo. Viskas, viskas, dabar jau tikrai nebeis šį mėnesį į lauką, niekada nebeis, nes neįmanoma su tokiais.
Vosilka plėšia kaspinus, absoliučiai nieko nesupranta, kodėl taip šūdinai viskas vyksta gyvenime, kodėl teta Violeta jos neklauso, lyg ir klausydavo anksčiau.
Teta Violeta neklausydavo, teta Violeta, kaip ir Vosilka, yra kas sau. Bet ir gražu gal, taip iš tikrųjų, nereikia gi vienodai čia visko, jautrumų tų, kaiminystės, oi, oi, kokie jūs geri, oi, ateikit, neikit – visų šitų patosų.
Kai pagalvoji, viskas daug paprasčiau. Išaugama.