Rugsėjis

Likus dvidešimčiai minučių iki maisto prekių parduotuvės užsidarymo, iš Savanorių prospekto pasukau į automobilių stovėjimo aikštelę ir pastačiau automobilį gretą įejimo. Užgesinau variklį, pasisekė nepamiršti pasiimti apsauginės veido kaukės ir išlipau laukan.
- Labas, Kikili, - išgirdau už nugaros.
Atsisukęs, blausiai apšviestoje aikštelėje, pamačiau merginą. Panaši į dvidešimtinę, stamboko sudėjimo, už mane galva žemesnė, kažkur kažkada lyg matyta. Galvojau apsimest, kad pažinau, pasakyti, jog skubu į parduotuvę ir mandagiai pasišalinti. Visgi nusprendžiau, jog po to eilinį kartą du mėnėsius bandysiu prisiminti, iš kur tą žmogų pažįstu, bet greičiausiai neprisiminsiu.
- Labas. Neatpažįstu tavęs. Turtinga būsi. Hahaha, - kvailai šyptelėjau.
- Aš tavo klasiokė. Gabrielė iš vidurinės.
Praėjo keletas akimirkų kol prisiminiau. Kūną nugriaužė rūgšti širdgėla.
Mes augome ir mokėmės kriminaliniame rajone. Vietinius įstatymus diktavo vyresnieji. Šitai peklai neprieštaravo nei mūsų tėvai nei mokytojai. Jie patys užaugo taip pat kaip augome mes. Jie pasyviai stebėdavo reketą, patyčias, muštynes. Jei grįždavau namo pralaimėjęs muštynes, gaudavau lupti ir darydavau atsispaudimus. „Sunku pratybose – lengva kare“, – kartodavo tėvas.
Moralės normų dar nebuvo. Duodi, gauni, atimi arba atima iš tavęs. Viskas labai paprasta. Muštynės vykdavo visomis progomis: šokiai, tarpklasinės, ne toks žodis, apranga ar eisena. Vėliau mokyklos direktorius uždraudė šokius ir tarpklasines. Muštynės vykdavo tarp rajonų, kiemų, mokyklų, klasių, gaujų, vienas prieš vieną, visi prieš vieną ar vienas prieš visus.
Kad nebūtų nuobodu prisigalvodavom įvairiausių žaidimų. Vienas, greičiausiai neišlikęs, bet atmintyje palikęs: rinkdavomės už, prieš mokyklą stovinčio, devynaukščio, kur lupdavom „velnią“. Kuris tą dieną – „velnias“, nuspręsdavo vyresnieji. Tos dienos „velniui“ pasakydavom, kad lupsim kitą. Niekada nežinodavai, ar pats nebūsi tos dienos „velnias“. Nespėjęs užsimot prieš tariamą „velnią“, gaudavai krušą smūgių. Susirietęs suprasdavai, kad tądien tu esi „velnias“. Sakydavo: „velnias, užbridai į malkinę“.
Mušdavosi ir panelės. Vaikinai irgi jas mušdavo. Kelis kartus ir aš nuspyriau panelę. Visus kartus tą pačią. Gyveno ji gretimame devynaukštyje to, už kurio dažniausiai vykdavo muštynės. Maždaug minutė kelio pėsčiomis nuo mokyklos. Bet dažniausiai namo ji bėgdavo. Pamenu, kai aštuntoje klasėje, gale mokslo metų, po pamokų, pasukau link namų. Ji ėjo priešais. Buvo įveikusi pusę kelio, kai kažkas mane padrąsino. Ji pajuto grėsmę ir ėmė bėgti. Pradėjau vytis. Buvo likę gal penki metrai iki laiptinės, kai pašokęs spyriau abejomis kojomis į kuprinę, kabančią ant nugaros. Du ar tris metrus ji čiuožė asfaltu. Visi aplinkui juokėsi. Tik ne aš. Aš pajutau skausmą širdyje ir nusivylimą savimi. Kažkas praeidamas ją dar apspjovė. Pradėjau rėkti ir visus išvaikiau.
Tą patį aštrų širdies skausmą jaučiau ir stovėdamas priešais ją parduotuvės aikštelėje. Norėjau prasmegti. Negalėjau ištarti nei žodžio.
- Eini į parduotuvę? – ramiai paklausė ji.
- Taip, - atsakiau, nors atsakymas buvo aiškus mums abiems.
- Aš taip pat. Gal galiu kartu? Ką pirksi?
- Maišą ledų. O tu?
- Kefyro.
Vaizdas akyse pabalo, pasidarė silpna. „Kefyras“, sutrumpintai „Kefas“, buvo jos pravardė mokykloje. Ją sugalvojo ne kas kitas, o aš – „didysis“ poetas. Tirpo visas kūnas. Visdar norėjau prasmegti.
Gabrielė buvo rami. Ji pasitikėjo savimi. Mane labai nustebino tai, kad ji atrodė visiškai nepasikeitusi. Kartu nuėjome prie ledų, čiupau porą saujų vaisinių. Kažką pasakojau apie darbą. Užsikalbėję išėjome laukan. Tai buvo pirmas kartas kai su ja kalbėjau. Anksčiau ji buvo tylenė, net nepamenu ar turėjo draugių. Besimokant buvo tekę girdėti, kad ir tėvai ją užgaulioja. Užuovėjos ji neturėjo. Norėdamas išpirkti kaltę, pasiūliau jai porciją ledų ir pasivaikščioti. Ji sutiko. Ėjome pėsčiųjų taku, greta judrios gatvės, vėliau pro atrestauruotą fontaną, baltai švytinčią bažnyčią, kol grįžome ten, kur ir susitikome. Supratau, kad visą kelią kalbėjau aš.
- Kaip tave rasti socialiniuose tinkluose?
- Neturiu tokių.
- Tai gal duosi telefono numerį? Galėtume dar kada susitikti?
Ji padiktavo savo numerį ir mes atsisveikinome. Bent pusę nakties užmigti negalėjau. Duriančią gėdą jaučiau.
Vėl susitikome po poros dienų. Vėl ėjome pasivaikščioti. Šį kartą kalbėjo ji. Nepasakojo nei apie praeitį, nei dabartį, nei svajonėmis nesidalino. Kalbėjome apie meną, politiką, kultūrą, truputį apie debesis. Ji mėgo niūniuoti. Mokykloje irgi mėgo. Bet tada tai lyg erzindavo. Dabar tai ramino ir glostė širdį. Palengva susibičiuliavome. Kartu išeidavome ir į naktinį miesto šurmulį. Bet ten ji nesijausdavo jaukiai. Su niekuom nešnekėdavo, niekuomet negerdavo, net „aikoso“ nerūkydavo. Šokti atsisakydavo.
Buvo pirmas rugsėjo penktadienis. Vėlų vakarą vaikštinėjome po sausakimšą senamiestį, kol radome nuošalesniame stoties rajono kampelyje keletą tuštesnių barų, įsikūrusių prie pat bėgių. Jie buvo labai skirtingi: vienas bohemiškas, vienas havajietiškas, vienas tiesiog baras kaip baras. Prisėdome pastarąjame, nes jie turėjo mano mėgstamo viskio ir šaltų stiklinių. Sėdėjome triviečiame odiniame krėsle, grojo neįkyrų repą, daugiau tylėjome negu kalbėjome, bet buvo ramu ir gera. Po poros stiklų užsimaniau parūkyti, Gabrielė ėjo kartu. Žiūrėjome į bėgius, daugiabučius priešais, kai Gabrielė staigiai pasisuko kairėn, čiupo mano ranką ir nusitempė paskui save. Artėjome link pianino garsų. Kuo labiau artėjome, tuo geriau pradėjau suprasti, jog puikiai žinau tą melodiją. Pianinu grojo garbanota raudonplaukė, jos pirštai bėgiojo per klavišus kurdami magiją. Jos balsas pavertė tai stebuklu. Pirmą kartą išgirdau dainuojant ir Gabrielę. Tuos žodžius išgirdaų pirmą kartą gyvenime, bet melodijos niūniavimą Gabrielės lūpose buvau girdėjęs ne kartą:
„Ten už kampo karuselė
Ir mirga dryžuotas stogas,
Storą dramblį, rūstų liūtą
Taip gera ir vėl išvysti. “ 
Kitą penktadienį gavau žinutę iš mūsų buvusio klasės seniūno, kad po poros savaičių organizuojamas klasės susitikimas. Pasirodo, kad jau praėjo dešimt metų po mokyklos baigimo. Tos pačios dienos vakarą susitikome su Gabriele. Ji labai norėjo apsilankyti atrakcionų parke ir pasisupti „Orbitoje“. Sužinojau, kad ji niekada nesisupo jokioje karuselėje. Mes supomės, vaikštinėjome ir kalbėjomės. Ji atrodė labai laiminga. Gabrielė nieko nepasakojo apie klasės susitikimą, tad pagalvojau, kad jos nepakvietė. Nenorėdamas jos liūdinti, nieko jai apie tai nesakiau. Mes prisėdome ant suoliuko. Aš nuleidau galvą ir tariau:
- Atleisk man, Gabriele. Atleisk, kad užgavau tave. Atleisk, kad tyčiojausi. Atleisk, kad toks buvau.
- Atleisk sau pačiam. Aš tau atleidau jau seniai.
Pakėliau į ją akis. Ji jau stojosi nuo suoliuko. Nusišypsojusi tarė:
- Manęs laukia, Kikili. Aš jau eisiu.
- Iki.
Ji apsisuko ir žengė kaštonų šešėliais tolyn. Atsilošęs užsimerkiau.
Sekančią dieną skambinau Gabrielei, bet atsiliepė kažkokia moteris ir pasakė, kad neteisingai suvedžiau numerį. Teigė, jog tuo numeriu naudojasi jau seniai. Pamėginau dar sykį, vėl atsiliepė ta pati moteris. Mėginau ir kitą dieną ir dar po kelių. Kaskart išgirsdavau vis piktesnį tos pačios moters balsą. 
Klasės susitikime susirinko apie pusė buvusių klasiokų. Keleto iš jų nepažinojau, nes jie prisijungė po aštuntos klasės, kai aš jau mokiausi gimnazijoje. Daug metų visų jų nemačiau, sunkiai sekėsi rasti bendrą kalbą. Padriki pokalbiai neįgaudavo pagreičio. Niekam nedrįsau pasakoti, kad paskutiniu metu nemažai bendravome su Gabriele. Lengviausiai kalba rituliojosi su Indre. Ji buvo ne tik mano ir Gabrielės klasiokė, bet ir jos kaimynė. Paklausiau jos, ar kas nors pakvietė Gabrielę. Indrė užmerkė akis ir įtraukė didelį oro gurkšnį. Išpūtusi tarė:
- Kai tu išėjai į gimnaziją, praėjus savaitei po rugsėjo pirmosios, ją, einančią per gatvę, tiesiai prieš jos laiptinę, partrenkė pirmakursis studentas. Ji mirė vietoje. Jos tėvai liepė mokytojams niekam nieko nepasakoti, o niekas nieko ir neklausinėjo ir jos nepasigedo. Pati netyčia sužinojau išgirdusi kaimynų pokalbį praėjus savaitei po jos žūties.
Manau, kad Gabrielė dabar būtų mokytoja. O gal ir ne. Bet ji tikrai nepraeitų pro šalį, matydama patyčias ar smurtą. Nepraeinu pro šalį ir aš. Sudrausminu niekšelius, apginu silpnesnius, o skriaudėjams neretai papasakoju istoriją apie mano buvusią klasiokę Gabrielę.
Aš sau atleisti taip ir nesugebėjau. Kiekvienas rugsėjis man sukelia skausmą. Rudens lietus nenuplauna prisiminimų, jis tik nuspalvina juos niūriomis spalvomis. Matydamas moksleivius, pasipuošusius mokyklinėmis uniformomis, prisimenu ją. Guodžiu save, jog ji kasdien gali suptis karuselėje ir niūniuoti nepamirštamą melodiją, kurią niūniuoju ir aš:
„Vėl čia sukasi ratu
Tiek saulėtų dienų
Drauge dramblys ir liūtas
Ir stogas mirga vėl... “