54. Ąžuolas ir gilės

54. Ąžuolas ir gilės

Užaugino ąžuolas daug gilių.
Daug vaikų, kuriuos mylėjo.
Rudeniui atėjus tyliai
Atsisveikint laiks atėjo.
Ąžuolas paleido giles.
Jos ant žemės nupupsėjo.
Vienos žemėje prigijo,
Kitas pasisavino žvėrys.
Voverės šakom liuoksėjo.
Paukščiai į snapus sudėjo.
Bet brangiausios yra gilės,
Kurios lapais suvešėjo.
Ąžuolą apsupo sūnūs.
Stiebėsi link saulės baikščiai.
Pasirinko jie pabūti
Šalia ąžuolo ir keistis.
Tik palikę gimtą vietą
Ąžuoliukai subujojo.
Ir išaugo ąžuolų giraitė.
Puošė mūs girias ir klonius.

A. G.