iki šiol
po oda mėtosi
aš net nežvejojau
tik susigretinau
ir vaikščiojau visur
vaikščiojau paupiais
vaikščiojau pabaliais
visur
nusibodo gulėti
nusibodo poezija
nusibodo laikinai
žinoma
tai va iš tikrųjų gi
manau kad niekas
dorai nusibosti
kaip ir nespėja
girdėjau kad mūsų
prosenių atspindžių
nešiotoją nemuną
kažkas seniu pavadino
žvejai šneka mažai
bet kai pakalba
tai jau pakalba
džiūsta mūsų senis
sako
jėtau...
kad tu žinotum
kaip nemalonu buvo
koks tada
mane perbėgo šiurpas
taip šiurpu buvo
kad iki šiol nepraeina
juk aš tiek kiek jis
negyvensiu